Valgomoji bulvė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Solanum tuberosum | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Valgomoji bulvė (Solanum tuberosum), žiedai |
||||||||||||||
 Valgomoji bulvė (Solanum tuberosum), gumbai |
||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
Valgomoji bulvė (lot. Solanum tuberosum, angl. Potato, vok. Kartoffel) - bulvinių (Solanaceae) šeimos kiauliauogių genties augalas.
Vienmetis žolinis augalas 50-120 cm aukščio, su kuokštinėmis šaknimis. Apatinė stiebo dalis su požeminėmis palaipomis, ant kurių susidaro įvairaus pavidalo ir spalvos stambūs gumbai (bulvės). Antžeminis stiebas žalias, šakotas, su negausiais prigludusiais plaukeliais. Lapai pertrauktinai poromis plunksniški. Žiedai po 10-20 susitelkę į viršūninius žiedynus. Vainikėlis baltas, violetinis, rausvas. Uoga stambi, žalia, su daugeliu sėklų kiekviename lizde. Žydi birželio - rugpjūčio mėn. Mėgsta lengvą žemę.
Turinys |
[taisyti] Kilmė
Bulvė - gana plačiai auginama kultūra. Sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Žinoma labai daug veislių. Laukinės arba savaiminės bulvės auga Pietų Amerikos Andų kalnuose, kur jos buvo svarbiausias maisto produktas. Nuo senų laikų vietinių gyventojų indėnų auginamos Čilėje, Ekvadore, Kolumbijoje, Bolivijoje, Peru, Argentinoje. Inkų civilizacija augino apie 200 veislių bulvių.
Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). Netrukus gumbai pateko į botanikos sodą Olandijoje, kur jos buvo auginamos ir platinamos kaip dekoratyviniai augalai, tačiau suprasta, kad augalo gumbai maistingi, gero skonio, tinka mitybai. 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo tik Paryžiuje karaliaus stalui. Skanūs miltingi gumbai pradžioje buvo vadinami triufeliais (pranc. truffe). Nuo 1651 m. bulvės pradėtos auginti maistui. Tai pirmieji padarė vokiečiai. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744 - 1797) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves.
Į Lietuvą bulvės pateko Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696-1763) laikais. Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi žemdirbiai.
[taisyti] Sudėtis
Bulvių gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24% krakmolo, 2% augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų - kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, šiek tiek proteino, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgšties, gausu vitaminų A, B, C, PP, U, folinės rūgšties, karotino .
Žaliose augalo dalyse ir pažaliavusiuose gumbuose yra iki 0,07% nuodingo alkaloido solanino.
[taisyti] Kenkėjai
Kartu su bulvėmis į Europą pateko kolorado vabalas. Jis labai išplito, kadangi naujoje ekosistemoje nebuvo natūralių jo priešų. Iki šiol nedideliuose ūkiuose kolorado vabalai rankomis nurenkami nuo bulvių lapų.
[taisyti] Panaudojimas
Iš bulvių gumbų galima pagaminti virš 200 įvairių produktų: etilo spirito, fotojuostų, klijinių medžiagų, plastmasių, acetono, krakmolo, gliukozės ir kt.
Jomis šeriami gyvuliai, lesinami paukščiai.
[taisyti] Mityba
Svarbiausia bulvių paskirtis - maistui. Iš gumbų gaminami įvairiausi labai maistingi patiekalai.
Maistui tinka tik labai geros kokybės bulvės. Vartoti labai sudygusius ir pažaliavusius gumbus pavojinga, nes visose augalo dalyse yra nuodingo glikozido solanino. Ypač jo daug lapuose ir uogose. Suaugusiuose gumbuose solanino yra nedaug ir toks kiekis nepavojingas. Pažaliavusiuose, supuvusiuose ir sudygusiuose gumbuose solanino yra gerokai daugiau. Pavasarį ir vasarą po bulvių odele susikaupia daug solanino, todėl bulves reikia storai lupti. Suvalgius bulvių su dideliu kiekiu solanino, gerklėje darosi kartu ir ją peršti, ima pykinti, pradedama viduriuoti, ima dažniau plakti širdis, atsiranda dusulys, traukuliai, o labai sunkiais atvejais netenkama sąmonės. Dideli solanino kiekiai ardo kraujo eritrocitus ir slopina nervų sistemą. Reikia skubiai kviesti medicininę pagalbą.
Bulves laikant, vitamino C nuolat mažėja. Pavasarį jo lieka ne daugiau kaip trečdalis. Be to jis ilgiau išlieka sveikuose gumbuose, o sužalotuose ir sušalusiuose suyra daug greičiau. Kad vitamino C išliktų kuo daugiau, reikia ilgai nelaikyti nuskustų bulvių, virti pradėti verdančiame vandenyje. Kuo greičiau bulvės išverda, tuo daugiau jose lieka vitaminų.
[taisyti] Vaistinės augalo savybės
Gydimui, kaip ir maistui, naudojami tik kokybiški, nepažaliavę gumbai.
Kalis, esantis bulvių gumbuose, skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka inkstų ir širdies ligomis sergančiųjų dietai.
Šviežios bulvių sultys padeda nuo gastritų su padidėjusiu rūgštingumu, vidurių užkietėjimu, sergant skrandžio opalige: stabdo skrandžio sulčių išsiskyrimą, padeda surandėti opoms. Rekomenduojama gerti po 1/2 stiklinės sulčių 2-3 kartus per dieną pusę valandos prieš valgį.
Bulvių sultys padeda mažinti kraujospūdį, sergant hipertonija. Tačiau taip gydytis galima tik pasitarus su gydytoju.
Trintomis žaliomis bulvėmis gydomi nudegimai, egzemos.
Bulvių garais gydomas viršutinių kvėpavimo takų kataras. Kvėpuojama ką tik išvirtų bulvių garais.
Kosmetologai siūlo dėti maitinamąsias bulvių kaukes, kurios tinka labai sausai arba saulės nudegintai veido odai. Su lupenomis išvirtos bulvės sutrinamos su grietine, ir šilta košele lygiu sluoksniu tepamas veidas.
| taisyti | Pagrindinės daržovės | |
| Agurkas | Ankštinės (pupa - žirnis) | Baklažanas | Bulvė | Burokas | Lapinės (brokolis - kopūstas - salota) | Moliūgas | Morka | Pomidoras | Poras | Prieskoninės | Česnakas | Svogūnas | Ridikas | ||
[taisyti] Šaltiniai
- L. Skliarevskis, Maistinių augalų gydomosios savybės, 1985
- Periodinė spauda
