Martynas Liuteris
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Martin Luther | |
|---|---|
 |
|
| Gimė | Mirė |
| 1483 | 1546 |
| Eislėbene, Vokietija | Eislėbene, Vokietija |
Martin Luther (Martynas Liuteris; 1483—1546; tikrasis vardas — Martin Luder) — protestantiškosios reformacijos pradininkas. Martynas Liuteris buvo vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo. Jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos vertimų. Liuterio mokymas tapo protestantizmo judėjimu — liuteronizmu.
Turinys |
[taisyti] Gyvenimas
[taisyti] Kilmė
Liuterio tėvai buvo Hansas Luderis (Hans Luder; 1459—1530) ir Margareta (m. p. Lindemann; 1459—1531). Liuteris buvo aštuntas devynių vaikų šeimoje, gyvenusioje Aizlebene (Eisleben; dabartinės Saksonijos — Anhalto pietuose), Vokietijoje. Išaugo kaimyniniame Mansfelde (Mansfeld), kur jo tėvas turėjo vario kasyklą. Liuterio tėvai buvo religingi, nuo pat vaikystės vaikus auklėjo gana griežtai. Iškilęs iš valstiečių jo tėvas siekė, kad jo sūnus taptų valstybės tarnautoju. Dėl to Liuteris nuo 1488 iki 1497 m. lankė Mansfeldo miestelio mokyklą, o vėliau buvo išsiųstas metus mokytis Magdeburgo katedros mokykloje.
[taisyti] Studijos
Nuo 1501 iki 1505 Liuteris mokėsi Erfurto universitete Tiuringijoje ir gavo menų magistro („Magister Artium“) laipsnį filosofijos fakultete. Universitete mokėsi lotynų kalbos gramatikos, retorikos, logikos, etikos ir muzikos. Čia Liuteris susipažino su Aristotelio darbais, kurie nuo Tomo Akviniečio laikų vyravo viduramžių scholastikoje, tačiau Erfurte jau buvo kritikuojami nominalizmo šalininkų.
Pagal tėvo valią Liuteris tęsė mokslus teisės srityje. Tačiau 1505 m. liepos 2 d. grįždamas namo prie Štoternhaimo (Stotternheim) buvo užkluptas audros, beveik nutrenktas žaibo jis buvo mirtinai išgąsdintas ir prisiekė kalnakasių globėjai šventajai Onai, kad jei išgyvens taps vienuoliu. Dėl šios priesaikos, nepaisant tėvo valios, jis įstojo į augustinų eremitų vienuolyną Erfurte. Čia jis pavyzdingai laikėsi ordino regulos ir jau 1507 m. vasario 27 d. buvo įšventintas į kunigus.
[taisyti] Protestantizmas
1508 m. jis buvo pakviestas į naujai įsteigtą Vitenbergo universitetą. 1512 m. tapo Vitenbergo universiteto teologijos daktaru ir pamokslininku. Vitenberge Liuteris susipažino su P. Melanchtonu, kuris vėliau tapo ištikimu jo bendražygiu. Įsikūręs augustinų vienuolyne, skaitė paskaitas ir kartu pamokslavo savo būsimo globėjo Saksonijos kurfiursto Frydricho pilies bažnyčioje. Po ketverių metų tapo teologijos daktaru.
Pasipiktinęs tuo metu paplitusiu indulgencijų pardavinėjimu, jis 1517 m. spalio 31 d. ant bažnyčios durų iškabino savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas ne tik prieš indulgencijas, bet kartu ir prieš katalikų tikėjimo dogmatiką ir bažnyčios organizacinės struktūros pagrindus. Romoje sudaryta komisija reikalavo atskirti M. Liuterį nuo bažnyčios, tačiau tuometinis popiežius, mokslininkų ir meninkų globėjas Leonas X atmetė šį reikalavimą. Siekiant nuraminti maištingą tezių autorių, jam buvo pasiūlytas kardinolo titulas. Tik po disputo su katalikų teologais Leipcige, kuriame jis atvirai parėmė ką tik inkvizicijos sudegintą J. Husą, M. Liuteris 1520 m. buvo atskirtas nuo bažnyčios.
Protestuodamas jis viešai sudegino atskyrimo nuo bažnyčios bulę. Iškviestas į Vormse sušauktą reichstagą, M. Liuteris drąsiai ir atvirai gynė savo įsitikinimus ir už tai imperatoriaus ediktu buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Persiokiajamą M. Liuterį priglaudė Saksonijos kurfiurstas Frydrichas savo pilyje Vartburge. Čia jis pradėjo versti į vokiečių kalbą Bibliją. Netrukus M. Liuteris vėl buvo pakviestas sugrįžti į Vitenbergą.
Buvo tardomas, tačiau ankstesnis M. Liuterio reformacijos radikalizmas buvo jau išblėsęs. Martynas palaikė kunigaikščių ir biurgerių interesus, o valstiečių karo (1524—1526) atžvilgiu užėmė reakcingą poziciją, reikalavo kruvino susidorojimo su sukilusiais valstiečiais. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Vitenberge. Sulaukęs 42 metų, Liuteris atmetė celibatą ir vedė, susilaukė septynių vaikų. Mirė staiga nuo širdies smūgio kelionės į Eislėbeną metu.
[taisyti] Kūryba
M. Liuterio literatūrinis palikimas gausus ir įvairus žanriniu požiūriu. Jaunystėje jis mėgo eiliuoti lotynų kalba, rašė pamfletus, religines giesmes, politinius ir religinius atsišaukimus, pedagoginius, teologinius ir filosofinius traktatus.
Be minėtų 95 tezių, svarbią reikšmę reformaciniam sąjūdžiui turėjo tokie M. Liuterio raštai: atsišaukimas „Į krikščioniškąją vokiečių tautos bajoriją dėl krikščioniškojo luomo reformos“ ("An den christlichen Adel deutscher Nation von des christlichen Standes Besserung", 1520 m.), teologiniai traktatai lotynų kalba „Apie babiloniškąją bažnyčios nelaisvę“ ("De captivitate Babylonica ecclesiae praeludium", 1520 m.) ir „Traktatas apie krikščionio laisvę“ (1520 m. pirmiausia pasirodė glaustas jo variantas vokiečių kalba — "Von der Freiheit eines Christenmenschen", o paskui tais pačiais metais platesnis variantas lotynų kalba — "Tractatus de libertate christiana"), politinis traktatas „Apie pasaulinę valdžią...“ ("Von welticher Obrigkeit ...", 1523 m.), poleminis veikalas „Apie vergiškąjį apsisprendimą“ ("De servo arbitrio", 1525 m.), nukreiptas prieš Erazmo Roterdamiečio traktatą „Apie laisvą apsisprendimą“.
Liturgikai taip pat svarbus 45-os psalmės motyvais sukurtas choralas „Dievas — prieglauda mūsų, tvirtovė“ ("Ein feste Burg ist unser Gott"), tapusio Reformacijos himnu, jos „Marseliete“, kaip jį pavadino F. Engelsas ir H. Heinė.
Vienas svarbiausių M. Liuterio nuopelnų — Biblijos vertimas į vokiečių kalbą. Taip buvo padėti pamatai ir bendrinės vokiečių kalbos normoms. Be to, M. Liuteris parengė garsiuosius protestantiškuosius Didįjį ir Mažąjį katekizmus, paliko nemažą pluoštą įvairaus turinio pamfletų, publicistinių darbų, Biblijos komentarų.
[taisyti] Literatūra
- „Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas“ (1984).
