Ispanijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tradiciškai (bent jau iki XIX a.) modernioji Ispanijos istorija pradedama nuo Vestogų karalystės. Nors yra ginčytina, ar pradėti istoriją nuo Vestgotų karalystės, ar nuo Aragonono ir Kastilijos karalystės, susikūrusios XV a. istorijos. Taigi, apžvelgsime Ispanijos istoriją naudodamiesi tiek vienu, tiek kitu metodu.
[taisyti] Ankstyvoji istorija
Pagrindinis straipsnis: Ispanijos priešistorė
Diskutuotina, ar Pirėnų pusiasalis buvo priešistorinės Europos dalis. Prieš tai, kai jį užėmė Romos imperija, Pirėnų pusiasalis nebuvo politiškai vieningas, nors ten gyveno apibrėžtos teritorijos neturėjusios keltų gentys ir graikų kolonistai, taip pat keletas kartaginiečių bendruomenių, išsidėsčiusių Viduržemio jūros pakrantėse.
Iš tiesų diskutuotina, ar Romos laikų Pirėnų pusiasalyje buvo geografinis pavadinimas Ispanija: išskiriami keletas provincijų pavadinimų su šiuo geografiniu pavadinimu: Hispania Ulterior ir Hispania Citerior (vėlyvuoju Romos respublikos laikotarpiu). Romos imperijos valdymo laikotarpiu buvo provincijos Hispania Taraconensis (šiaurėje), Hispania Baetica (pietuose) ir Lucitania (pietvakariuose) (šioje teritorijoje dabar yra Portugalija)
[taisyti] Vestogų karalystė (V-VIII a.)
Pagrindiniai straipsniai: Vestgotai ir Vestgotų karalystė
Po Romos imperijos nuosmukio, į valstybę ėmė veržtis germanų gentys. Užgrobtos teritorijos būdavo nusiaubiamos o dar po poros antpuolių germanai ten įkurdavo savo karalystes. Pirėnų pusiasalis buvo užgrobtas vestgotų apie 410 m.
Karalystėje buvo kuriamas feodalizmas, o apsikrikštiję vestgotai stiprino Katalikų Bažnyčios autoritetą ir galią. Vis dėlto, Ispanija nepasiekė tokių kultūrinių ir ekonominių laimėjimų kaip Prancūzija ar Anglija, be to nuo VII a. pabaigos valstybė intensyviai kariavo su arabais.
Vestgotų valdovai mažai dėmesio skyrės infrastruktūrai, ekonomikai ir žmonių interesamsa, todėl valstybė palengva ėmė smukti. Tas procesas tęsėsi iki tol, kol VIII a. šalies neužkariavo arabai.
[taisyti] Al - Andalusija (VIII-XV a.)
Pagrindinis straipsnis Al-Andalusija
711 m. arabai ir berberai atsivertė į islamą, religiją, sukurtąVII a. pranašo Mahometo ir ši religija VIII a. jau dominavo visoje Šiaurės Afrikoje. Užpuolikiškas musulmonų būrys, vadovaujamas Tariq ibn-Ziyad buvo pasiųstas įvykdyti intervencijai į pilietinį karą kovojusią Vestgotų karalystę. Peržengusi Gibraltaro sąsiaurį, armija laimėjo lemiamą mūšį 711 m., kuomet vestgotų karalius Roderikas buvo nugalėtas ir nužudytas (Guadaleto mūšis). Tariq'o armijos vadas Musa Bin Nusairas su didžiuliu arabų pastiprinimu žygiavo tolyn į Europą, bet buvo sustabdytas frankų vado Karolio Martelio Torso mūšyje 732 m.
Al-Andalusijos vadovai buvo apdovanoti ir gavo emyrų laipsnį iš kalifo Damaske. Po Umajadų dinastijos žlugimo Abd-Ar Rahmaras I paskelbė Kordobą nepriklausomu emyratu. Al Andalusijai teko išgyventi kovas dėl valdžios tarp barberų, Abisidų ir vestgotų krikščionių.
X a. sukurtas Kordobos kalifatas, paskelbtas Abd-Ar Rahmaro III.
Dėl nesantaikos viduje ir augančios krikščionių įtakos, arabų įtaka regione ėmė silpnėti ir XIV a. viduryje Granada liko vienintėle nepriklausoma arabų valstybe, kuri buvo užimta krikščionių 1492 m.
[taisyti] Rekonkista (VIII-XV a.)
Pagrindinis straipsnis: Rekonkista
Basimų išvarymas davė garbingą valdymo pradžią Asturijos karaliui Pelajui (718-733), kuris pradėjo savo kovą prieš maurus Kovadongos kalnuose (722). Vėliau jo įpėdiniai tesė šį darbą kol musulmonai buvo išvaryti.
Tuo tarpu Pirėnų pusiasalio rytuose frankų imperatoriai įsteigė Marca Hispanica per Pirėnus toje vietoje, kur dabar yra Katalonija, atkariavo iš arabų Gironą (785) ir Barseloną (801). Taip sukurta atraminė zona prieš islamą.
Rekonkistos idėja formavosi keletos amžių bėgyje. Krikščionių karalystės šiaurėje kovojo tarpusavyje labiau nei prieš musulmonus. Senovinė Asturijos karalystė laikėsi plačiuose šiaurės vakarų kalnuose su sostine Oviedu, kol baskai ir navarai išlaikė suverenitetą per visą musulmonų valdymo laikotarpį. Umajadų karybos lygio smukimas sudarė sąlygas 913 m. susikurti Leono karalystei. Sančas III Navarietis - žmogus, turėjęs gerų karinių sugebėjimų- 1028 m. pasodino į Kastilijos sostą savo sūnų Ferdinandą, pastūmėjusį krikščioniškosios Ispanijos valdas į pietus. Ferdinandas buvo grubus ir labai pamaldus valdovas, pajungęs savo valdžiai Galiciją, Navariją, Leoną ir Asturiją. Kadangi pirmagimio teisės Ispanijoje dar neegzistavo po Ferdinando mirites 1065 m. užkariautos žemės buvo išdalytos jo sūnums, Alfonsui VI Kastiliečiui, Sančui II Kastiliečiui, Garsijui Galisiečiui. Alfonsas mėgino užimti Sančo žemes, bet jam nepavyko ir nepaisant vėlesnių Alfonso mėginimų įteisinti paveldinumą, jis buvo sutriuškintas ir paliktas užnugaryje. Garsija niekada nevaldė, buvo uždarytas į kalėjimą, kur ir praleido savo trumpą gyvenimą.
Sančo mirtis 1072 m. reiškė, kad Alfonsas vėl turėjo aukščiausias teises ir susigražino savo galią ir vadovavo visoms Ferdinando I dominijoms. Alfonsas buvo ryškus valdovas ir padarė daug savo karalystei, kad ji taptų viena iš pirmaujančių krikščioniškosios Europos monarchijų. Jam valdant Sidas, XI a. Ispanijos poemų didvyris buvo ištremtas ir rado prieglobstį pas Saragosos musulmonų karalių. Su Korobos Kalifato žlugimu, Al- Andalusija suskilo į daugybę besivaidijančių dominijų, kas padėjo Alfonso ekspansijai plisti į pietus, o užkariavimų kuliminacija buvo Toledo misto užėmimas 1085 m. Po Almoravidų invazijos, užkariavimai sustabdyti.
Po Alfonso VII mirtoes Leonas ir Kastilija buvo vėl iškirti, nos tai truko neilgai: Alfonso IX sūnus Ferdinandas su Berengela Kastiliete vėl sujungė abi karalystes 1230 m. Vadintas šventuoju, Ferdinandas kariavo daugiausia prieš Maurus pietuose. Ispanijos rekonkista buvo paskelbta kryžiaus žygiumi XIII a., kada buvo paimta Kordoba (1236) ir Sevilija (1248), bet kda visos žemės, iškyrus mažą duoklę mokančią Granados karalystę buvo užimtos, daug energijos jau buvo išnaudota. Ferdinando valdymo metu Ispanija priimta į europos krikščioniškų karalysčių šeimą, baigėsi diplomatinė izoliacija, suartėta su popiežiumi. Salamankos universitetas - vienas seniausių Europoje- pastatytas Ferdinando valdymo laikotarpiu, imtos teigti krikščioniškos mokyklos. Ferdinando įpėdinis Alfonsas X padėjo Europai susigrąžinti klasikinius kūrinius iš musulmonų bibliotekų ir universitetų rinkinių. Kiti įpėdiniai sudarė aliansą su Aragono karalyste, 1309 m. užėmė Gibraltarą. Despotiškasis valdovas Pedras Žiaurusiussudarė sąlygas jį išvaryti. Pedro karai su Aragonu susilpnino Kastilijos galią.
Atgimusi Ispanijos krikščionių karalysčių vienybė buvo sustiprinta katalikų monarchų (ispaniškai Reyes Católicos) Izabelės Kastilietės ir Ferdinando II Aragoniečio žygio į Granadą, kuris pateisintas žydų išvarymu remiantis tuo, kad jie neva atsivertinėja į islamą. XV a. Kastilija ir Aragonas sujungti Izabelės ir Ferdinando vedybomis. Abu šie sumanūs valdovai kartu stiprino karalystę ir skyrė paskolas bajorijai. Jų valdymo metais dauguma bajorų pilių buvo nugriautos ir sukurta mokesčių sistema. Izabelė ir Ferdinandasd sukūrė pamatus Ispanijai, vieningai tiek ekonomiškai, tiek plitiškai, tiek religiškai. Jų pastangomis musulmonų valdymas Pirėnų pusiasalyje ėjo į pabaigą ir visi musulmonai, nepriėmę krikšto buvo išvaromi iš šalies. Aragono imperija buvo jau labai svarbi jūrinė jėga visoje Viduržemio jūros pakrantėje ir konkuravo su Portugalija dėl dominavimo Atlanto vandenyne. O po paskutinės musulmonų tvirtovės paėmimo 1492 m. Ispanija pradėjo rengti ir finansuoti jūrines keliones. Vienos jų metu genujietis Kristupas Kolumbas atrado Naująjį pasaulį ir Ispanija pasiuntė ten savo konkistatadorus, kurie pajungė actekų, majų ir inkų imperijas. Tuo pat metu žydams buvo įsakyta pasikrikštyti arba jie būtų išvaryti iš šalies.
1499 m. apie 50 000 maurų buvo priversti pasikrrikštyti kardinolo Kisnereso. Po sukilimo, žinomo kaip Pirmasis Apucharų maištas, žmonės privalėjo pasirinkti - krikštytis ar būti išsiųstiems į Šiaurės Afriką, kyr jie buvo nuosekliai naikinami. Po to buvo surinkti į vieną krūvą maurai, žydai ir gitanai, gyvenę Granadoje ir masiškai išvaryti iš savo miestų ir kaimų bei kitų gyvenviečių. 1500 m. Kisneresas paskelbė, kad "jau nebėra nei vieno miesto ar kaimo, kuriame gyventų ne krikščionys ir visos mečetės jau tapo bažnyčiomis".
Dėl aliansų su kitomis Europos monarchijomis ir užkariavimų Pietų Amerikoje ir Vest-Indijoje, Ispanija pasiskelbė imperija. Tordesilijo sutartimi, sudaryta tarpininkaujant poiežiaus Aleksandro VI tarp Ispanijos ir Portugalijos, abi šalys pasidalijo sfera už Europos ribų ir ten steigė savas kolonijas. Didelis aukso ir sidabro kiekis buvo gabenamas į Ispaniją iš Pietų Amerikos kasyklų. Vis dėlto, šis gabenimas labiau pridarė Ispanijos ekonomikai nuostolių negu padėjo jai. Didžiuliai aukso ir sidabro kiekiai privertė pakilti Ispanijos infliaciją. Ispanija tapo priklausoma nuo mokesčių, surenkamų jos kolonijose, ir kuomet Jungtinės Provincijos ėmė užgrobdinėti Ispanijos valdas Naujajame pasaulyje, ekonomika ėmė labai smukti. Šie procesai, prie kurių dar prosidėjo ekonomiškai stipriausių bendruomenių (musuilmonų ir žydų) išvarymas iš šalies, sukėlė ekonominį sprogimą ir XVII a. užbaigė Ispanijos aukso amžių
[taisyti] Habsburgų Ispanija (XVI-XVII a.)
Pagrindinis straipsnis: Habsburgų Ispanija
Galinga pasauliniė Ispanijos imperija XVI ir XVII a. pasiekė savo didžiausią plotą ir smuko valdant Habsburgams. Ispanijos imperija pasiekė savo didžiausią plotą valdant Karoliui I, kuris buvo ir Šventosios Romos imperijos imperatorius (žinomas kaip Karolis V).
Karolis I tapo tapo karaliumi 1516 m. Jo valdymo laikotarpiu Ispanijos ekonomika buvo drąstiškai perorientuota pradedant gauti pajamas iš užkariautos Amerikos kasyklose išgautų metalų. Karalius dažnai nebūdavo Ispanijoje. Baigdamas savo gyvenimą, jis nusprendė Habsburgų giminystės liniją padalyti į dvi dalis: viena dalis turėjo valdyti Ispaniją, jos užjūrio kolonijas ir Viduržemio jūros regioną, o kitai palikta Šventoji Romos imperija. Habsburgai, valdę Nyderlandus prisijungė prie Ispanijos šakos.
Dėl šių priežasčių buvo sunku iškilti Karolio I įpėdiniui Pilypui II, kuris tapo valdovu Karoliui I atsisakius valdžios 1556 m. Ispanija labiausiai išvengė religinių karų, tuo metu vykusių Europoje ir išsaugojo Romos Katalikų Bažnyčios valdžią. Pilypas įsivaizdavo save esant "katalikybės čempionu", kariavusiu prieš turkus ir eretikus. 1560 metų planuose buvo nurodyta sustiprinti Nyderlandų kontrolę dėl neramumų, kurie palaipsniui išaugo į kalvinistų vadovaujamą revoliuciją ir Aštuoniasdešimties metų karą dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos. Konfliktas Ispanijai atsiėjo daugybe išlaidų ir buvo nuspręsta pabandyti užkariauti Angliją- atsargią olandų sąjunginnkę- tačiau anglų laivynas sunaikino Nenugalimąją Armadą, vieną pirmųjų Anglijos - Ispanijos karo (1585-1604), vėliau šalis įsitraukė į karą su Prancūzija (1590-1598).
Nepaisant šių problemų, didžiulės Amerikos aukso įplaukos, gera karinė reputacija, netgi greitas atsigavimas po armados žlugimo, pavertė Ispaniją vadovaujančia Europos jėga. Atsirado nauja situacija, apie kurią piliečiai tik žinojo. Pirėnų Sąjunga su Portugalija 1580 m. ne tik suvienijo pusiasalį, bet ir prijungė tos šalies pasaulinius resursus ir Ispanijai. Tačiae ekonomionės ir administracinės problemos kartojosi ir silpna vietinė ekonomika privedė prie akivaizdaus smukimo amžiaus: pakilusi infliacija, žydų ir musulmonų išvarymas ir Ispanijos priklausomybė nuo kolonijose išgaunamo aukso ir sidabro privertė atsinaujinti ekonomines krizes ir bankrotus.
[taisyti] Burbonų Ispanija (XVIII a.)
XVIII a. Ispanijos karūna perėjo Burbonų dinastijai, įsiplieskė kova tarp Europos dinastijų dėl Ispanų karūnos. Ispanija ir toliau praradinėjo savo teritorijas.
[taisyti] Napoleono karai: Ispanijos Nepriklausomybės karas (1808-1814)
Napoleonas įsiveržęs į Ispaniją, jos karūną 1808 metais atidavė savo broliui Žozefui. Prasidėjo nepriklausomybės karas kuris tęsėsi iki 1814 metų.
[taisyti] Ispanija XIX a. (1814-1873)
[taisyti] Pirmoji Ispanijos Respublika (1873-1874)
[taisyti] Monarchijos restauravimas (1874-1931)
Pirmojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto.
[taisyti] Antroji Ispanijos Respublika (1931-1939)
[taisyti] Ispanijos pilietinis karas (1936-1939)
Pilietiniai karai, kurie baigėsi kolonijų pasiskelbimu nepriklausomomis, ir toliau alino Ispaniją. Kare su JAV 1898 metais Ispanija prarado savo paskutines užjūrio kolonijas - Kubą ir Filipinus.
[taisyti] Francisko Franko diktatūra (1939-1975)
[taisyti] Demokratijos atstatymas (1975-1978)
[taisyti] Ispanija nuo 1978
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
