Kėdainiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kėdainiai
55°17′10″N, 23°58′40″E
Valstybė:	Lietuva
Savivaldybė:	Kėdainių rajono savivaldybė
Meras:	Nijolė Naujokienė
Gyventojų (2006):	31 308
Plotas:	km²
Gyventojų tankumas:
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Kėdáiniai Kilmininkas: Kėdáinių Naudininkas: Kėdáiniams Galininkas: Kėdáinius Įnagininkas: Kėdáiniais Vietininkas: Kėdáiniuose

Kėdainiai - miestas Vidurio Lietuvoje, abipus Nevėžio upės, 51 km į šiaurę nuo Kauno. Rajono centras ir seniūnijos centras. Kėdainiuose į Nevėžį įteka Dotnuvėlė ir Smilga (iš vakarų pusės) bei Obelis (iš rytų pusės). Yra 4 bažnyčios (katalikų - Šv. Juozapo bažnyčia ir Šv. Jurgio bažnyčia, taip pat evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų), stačiatikių cerkvė.

Turinys 1 Istorija 1.1 Prekybininkų miestas 1.2 Miesto teisės 1.3 Dvimiestis 1.4 Valdymas 1.5 Krizės metai 1.6 Atgimimas 2 Ekonomika 3 Švietimas 4 Viešasis transportas 5 Sportas 6 Žiniasklaida 7 Susisiekimas 8 Lankytinos vietos ir pramogos 9 Kėdainių miesto dalys 9.1 Janušava 9.2 Vilainiai 9.3 Pramonės rajonas (Zabieliškis) 9.4 Babėnai 10 Nuorodos

[taisyti] Istorija

Nežinoma, kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai. Kad jų būta, liudija pavieniai ir dažniausiai atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus dirbiniai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo įrankiai.

[taisyti] Prekybininkų miestas

1372 m. Kėdainiai pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas.

Radvila Astikaitis apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą. Žemiau dvaro kūrėsi miestas, per kurį nuo XV a. vidurio ėjo prekybos vieškeliai iš Vilniaus į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius ir iš Kauno į Rygą ir Šiaulius. Šio vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado turgaus aikštė, dabar vadinama Senąja rinka. 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai.

[taisyti] Miesto teisės

1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Kėdainių ūkinę ir prekybinę veiklą pagyvino 1568 m. Gardino seime suteikta teisė plėtoti laivinę prekybą Nevėžio upe, 1581 m. Varšuvos seime įteisintas laisvas uostas besikuriančiame Skongalio priemiestyje ir 1585 m. patvirtinti nuostatai miesto amatininkams. Nuo 1574 m. valdant Jonui Kiškai, Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai. Jo rūpesčiu 1590 m. balandžio 15 d. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė - Magdeburgo teises, o kartu ir teisę rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Taip pat patvirtintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais; pasagos viduryje - dvi lašišos, nukreiptos į priešingas puses. XVI a. pabaigoje buvo pastatyta pirmoji mūrinė gotikinio stiliaus miesto rotušė.

Per 1598 m. gaisrą sudegė 196 gyvenamieji namai, o per 1600 m. gaisrą - 59. Bet jau 1604 m. Kėdainiuose buvo 348 gyvenamieji namai ir apie 2 800 gyventojų. Tuo laiku mieste veikė net 104 smuklės: 82 alaus, 21 degtinės ir viena midaus. Nuo 1614 m. Kėdainiai vėl priklausė kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovams. Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms - Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) - miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, kuriame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių - Radvilų ir Kiškų - heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.

[taisyti] Dvimiestis

1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių. Naujame miesto rajone, pavadintame Jonušava, apsigyveno apie 80 atvykėlių šeimų. 1648 m. balandžio 28 d. Lietuvos valdovas Vladislavas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Jį sudarė žydrame lauke inicialas I ir virš inicialo geltoname lauke raudona kūnigaikščio kepurė. Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, arba Naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai antras atvejis po Trakų, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės. Be to, 1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje prie Knypavos turgavietės įsikūrė rusų stačiatikiai, nes Jonušo Radvilos žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Jonušas Radvila 1652 m. pietinėje Knypavos dalyje pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė, kuri čia veikė viešai iki 1658 m., kai visi arijonai Seimo sprendimu buvo išvaryti iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės. 1655 m. Kėdainiuose buvo apie 500 gyvenamųjų namų, per 4 tūkst. gyventojų.

[taisyti] Valdymas

Miestas buvo valdomas ir tvarkomas miestiečių renkamo Magistrato, kurį sudarė 18 asmenų: vaitas, 3 burmistrai, 4 teismo tarėjai, raštininkas, 5 šuolininkai, iždininkas, iždo raštininkas, antstolis ir cechų dekanas. Magistrato nariai galėjo būti visų tikybų ir tautybių miestiečiai, kuriais Kėdainiuose buvo tampama tik prisiekus kunigaikščiui ir Magistratui.

Prie pagrindinių kelių į Kėdainius stovėjo miesto vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenose. Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, todėl 1629 m. vargingiems gyventojams buvo pastatytos 3 špitolės, našlaičių namai ir ligoninė. Mieste įkurta viena iš pirmųjų vaistinių Lietuvoje. Žinoma, kad 1636 m. čia dirbo vaistininkas Elijus.

Skirtingų religinių konfesijų miestiečius saugojo 1627 m. pasirašytas taikaus sambūvio susitarimas. Jį pasirašę Kristupas Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą.

Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654-1660 m. karas su Rusija ir Švedija. Rusijos kariuomenei okupavus beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1655 m. rugpjūtį mieste prasidėjo derybos su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais dėl LDK pasidavimo Švedijai. Derybos baigėsi 1655 m. spalio 20 d. pasirašytu aktu, kuriuo LDK nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė naują uniją su Švedija. Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila.

[taisyti] Krizės metai

Nuo 1659 m. Kėdainius pradėjo valdyti Jonušo Radvilos pusbrolis ir žentas, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila (1620-1669 m.). Jis bandė atgaivinti karo nusiaubtą miestą: suteikė naujų prekybos bei laivininkystės lengvatų, patvirtino naujus miesto valdymo ir tvarkymo nuostatus. Tačiau miesto prekyba merdėjo, o dauguma miestiečių pasitraukė svetur. 1663 m. Kėdainiuose buvo tik 40 apgyventų sklypų ir penktadalis čia anksčiau gyvenusių amatininkų. XVII a. pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras: sudegė apie 100 gyvenamųjų namų, gimnazija ir biblioteka. 1701 m. ir 1704 m. miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės.1709-1711 m. mieste siautėjo maras. Per jį išmirė daug kėdainiškių ir apylinkių gyventojų. Tik nuo XVIII a. vidurio Kėdainiai pradėjo atsigauti: gausėjo gyventojų, daugėjo pirklių ir amatininkų. 1765 m. Kėdainiuose buvo apie 300 namų, per 2150 gyventojų, veikė 16 cechų.

XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei visi LDK miestai neteko savivaldos, tarp jų ir Kėdainiai. 1795 m. rusų armijos generolo A.Tormasovo nurodymu buvo panaikintas miesto Magistratas. Vietoj jo Kėdainiams paskirtas teisėjas ir asesorius, kurie turėjo spręsti visų tikybų ir tautybių gyventojų bylas. Tačiau miesto savininkas Dominykas Jeronimas Radvila (1786-1813) iš dalies atkūrė ir savivaldą. Jo nurodymu miestiečiams buvo leista išsirinkti 5 asmenis, kurie privalėjo vykdyti kunigaikščio administracijos funkcijas.

1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Jo nurodymu miestui buvo palikta savivalda. Tačiau 1817 m. Raseinių apskrities teismo sprendimu Kėdainių savivalda buvo panaikinta, o miestas tapo valsčiaus centru. Numalšinus 1863 m. sukilimą Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. Jo savininkas M.Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui (1818-1884). 1871 m. per šiaurinę miesto pusę nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Juo Kėdainiai buvo sujungti su kitais Rusijos imperijos miestais. 1886 m. dvaras buvo atskirtas nuo miesto, Kėdainiai vėl atgavo savivaldą.

XIX a. pabaigoje Kėdainiuose buvo 674 namai, 6113 gyventojų. Daugiau nei pusė gyventojų buvo žydai. Mieste veikė 50 įvairių dirbtuvių, 140 parduotuvių. Tuo laiku Kėdainiai garsėjo arklių turgumis. Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus, ir nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.

[taisyti] Atgimimas

1919 m. vasario 7-11 d. prie Kėdainių vyko pirmosios nepriklausomybės kovų kautynės, kuriose žuvo kraštietis Povilas Lukšys - pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris. Kautynės sustabdė bolševikų puolimą laikinosios sostinės Kauno link.

Nepriklausomybės metais Kėdainiai tapo apskrities centru ir buvo priskirti pirmos eilės miestų kategorijai. Miestas augo ir plėtėsi: 1923 m. Kėdainiuose buvo 7 415, o 1939 m. - 8 622 gyventojai. Tačiau 1941 m. birželio 14 d. daugelis miesto ir apylinkių gyventojų buvo ištremta į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai, sušaudę 2 076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią jų bendruomenę. 1944 m. liepą traukdamiesi naciai susprogdino buvusius grafo E.Totlebeno rūmus, gimnaziją, apskrities ligoninę ir banką, tiltus. Pokario metais Kėdainiai išlaikė rajono centro statusą. Po Antrojo pasaulinio karo Kėdainiai vystėsi kaip pramonės, ypač - chemijos pramonės, centras. 1950 m. tapo rajono centru. Sparčiai augo gyventojų skaičius: 1959 m. mieste buvo 10,6 tūkst. gyventojų, o 1972 m. - 23,6 tūkst. gyventojų.

1988 metų vasarą Kėdainiuose, atvykus dviratininkų žygio kolonai, vedamai kovo 11-os akto signataro Rimanto Astrausko, įvyko Lietuvos sąjūdžio mitingas, kuriame buvo pareikalauta panaikinti Ribentropo-Molotovo paktą ir žmonės raginti siekti nepriklausomybės. Netrukus Lietuvos žalieji vedami Sauliaus Griciaus surengė protesto - valandos tylėjimo akciją SSRS karinių oro pajėgų aerodrome. 1988 metų rudenį Kėdainiuose, chemijos gamykloje įvyko pirmasis Lietuvos žaliųjų suvažiavimas. Jų pastangomis gamykloje buvo uždaryta senoji sieros rūgšties gamybos linija. Netrukus Kėdainiai buvę Lietuvos plaučių vėžio centru prarado šį statusą. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu, priimtu 1990 m. vasario 12 d., Kėdainių rajonui priskirtas aukštesniosios pakopos savivaldybės statusas. Nuo 1990 m. kovo 24 d. vėl renkama Kėdainių rajono savivaldybės taryba. 1991 m. rugpjūčio 30 d. LR AT nutarimu patvirtintas miesto herbas.

[taisyti] Ekonomika

Kėdainiai - svarbus šalyje chemijos pramonės centras. AB „Lifosa“ gaminamos mineralinės trąšos, produkcija eksportuojama į Vakarų Europos ir NVS šalis.

Kėdainiuose išvystyta ir maisto pramonė. Konservų, mėsos, duonos, ledų, grūdų, cukraus įmonės dirba pelningai, jų produkcija patiekiama visos Lietuvos ir užsienio vartotojams. Taip pat yra metalo apdirbimo, odų, medienos apdirbimo pramonės bendrovių. Kėdainiuose Nepriklausomybės metais bvuo įkurtas stambus UAB "Lukoil Baltija" naftos produktų terminalas.

Kėdainių rajone sėkmingai veikia kelios žemės ūkio bendrovės. Miestas garsėja agurkų auginimo tradicijomis. Užimtumo lygis Kėdainiuose aukštas - bedarbystės lygis procentais nesiekia natūralaus lygio (2006 m. buvo apie 4 proc.).

Svarbiausios pramonės įmonės yra šios:

• AB „Lifosa“ - mineralinės trąšos
• UAB „Progresas“ - metalo konstrukcijos
• UAB „Kemira Lifosa“ - cheminė produkcija
• AB „Danisco Sugar Kėdainiai“ - cukraus pramonė
• UAB „Naturali oda“ - odos gaminiai
• UAB „Kėdainių duona“ - duonos gaminiai
• UAB "Medžio plokštė" - medienos pramonė
• UAB "JGB" - baldų gamyba
• Koncernas Vikonda:

1. UAB „Vikeda“ - ledai
2. UAB „Vesiga“ - padažai ir majonezai
3. AB „Kėdainių grūdai“ - pašarai, maisto produktai
4. kitos įmonės.

Be to, netoli miesto, Mantvilonių ir Šingalių kaimuose įsikūrusi AB „Krekenavos agrofirma“ (mėsos gaminiai) ir UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ (konservuotos daržovės).

[taisyti] Švietimas

Kėdainiuose yra 1 gimnazija, 3 vidurinės mokyklos, 2 pagrindinė mokykla, 1 specialioji internatinė mokykla, 1 mokzkla - darželis rusakalbiams vaikams. Yra Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centras, kuriame įgijamas aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas. Esama kalbų, dailės ir muzikos mokyklų.

• • Šviesioji gimnazija - įkurta dar Radvilų laikais 1625 m. (gimnazija nuo 1631 m.), įsikūrusi pačiame miesto centre. Gimnazija - prestižinė ugdymo įstaiga, kurioje dirba aukščiausios kvalifikacijos specialistai.
• Yra 4 vaikų darželiai.
• Vidurinės mokyklos:
  • Kėdainių Atžalyno vidurinė mokykla - siekia gimnazijos statuso. Įkurta 1944 m. Išsidėsčiusi naujajame rajone.
  • Kėdainių Aušros vidurinė mokykla - naujajame rajone.
  • Kėdainių Ryto vidurinė mokykla - naujajame rajone.

• Pagrindinės mokyklos:
  • J. Paukštelio pagrindinė mokykla - Atsiskyrus Kėdainių šviesiąjai gimnazijai tapo pagrindine.
  • Kėdainių M. Daukšos pagrindinė mokykla - įsikūrusi Babėnų mikrorajone prie miško. Mokyklai jau beveik 40 metų. Anksčiau buvusi Kėdainių 4-oji vidurinė mokykla, ilgainiui įgijo Kėdainių Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos vardą. Rajone sumažėjus mokinių mokyklai buvo atimtas vidurinės mokyklos statusas ir ji tapo pagrindine. šiuo metu mokykla dirba produktyviai.

[taisyti] Viešasis transportas

• Kėdainiai turi neblogai išvystytą miesto viešojo transporto sistemą. Už miesto viešąjį susisiekimą atsakinga bendrovė "Kėdbusas". Autobusai pasiekia visas pagrindines miesto dalis. Autobusų parkas atnaujintas. Nebėra sovietinių Ikarus autobusų, baigiami nurašyti ir seno modelio Daf autobusai. Mieste kursuoja specialiai miestui pritaikyti Neoplan, Volvo autobusai. Svarbiausi maršrutai: 1 (į Babėnus ir naftos bazę, užsuka į Justinavos sodus), 4 (į Vilainius), 7 (į ligoninę), 2 (į AB "Lifosa"). 3, 5, 6, 9, 10 ir 11 maršruto autobusai kursuoja rečiau. Taip pat 7 ir 4 maršrutais kursuoja privatūs maršrutiniai taksi.
• Dėl menkų kelelivių srautų užmiestinių maršrutų tinklas išvystytas menkai. Autobusai vyksta tik į svarbiausias gyvenvietes, dažnai tik kartą per dieną ir nekasdien. Iš dalies retą užmiestinių autobusų tinklą lemia ir tai, kad rajoną kerta respublikiniai keliai, kuriais vykstantys tarpmiestiniai autobusai aptarnauja prie jų esančias gyvenvietes. Iš Kėdainių autobusų stoties išvyksta šie maršrutai (svarbesni): į Miegėnus (per Surviliškį), į Pašušvį (per Lipliūnus, Krakes), į Krakes (per Josvainius, Pajieslį), į Šventybrastį (per Tiskūnus), į Labūnavą, į Pagirius (per Šėtą), į Čekiškę (per Pernaravą), į Skaistgirus (per Kunionius), į Šlapaberžę (per Dotnuvą), į Anciškį (per Lančiūnavą), į Vandžiogalą, į Ažytėnus (per Krakes). Vasarą leidžiami papildomi maršrutai į Pašilius, Daumantus, Apytalaukį.
• Kadangi rajoną kerta keli svarbūs respublikiniai keliai, todėl nemažai tarpmiestinių autobusų užsuka į Kėdainių autobusų stotį (šiuo metu rekonstruojama). Tiesa, dalis autobusų nebevažioja per Kėdainius, nutiesus Via Baltica aplinkkelį. Nors SP UAB "Kėdbuso" autobusai ir nevyksta į tarpmiestinius reisus, miestą aptarnauja UAB "Kautra", UAB "Busturas", UAB "Panevėžio autobusai" ir kitų bendrovių autobusai. Daugiausia maršrutų vyksta į Kauną (yra 2 aikštelės, autobusai vyksta kas valandą ar dažniau, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro). Dažni reisai į Šiaulius, Panevėžį. Kartą ar kelis kartus per dieną autobusai išvyksta į Vilnių, Ukmergę, Jonavą, Panemunę, Biržus, Rygą, Žagarę, Alytų, Druskininkus, Pakruojį.
• Kėdainiai įsikūrę prie magistralinio Vilniaus-Šiaulių geležinkelio. Todėl keleiviniais traukiniais nesunku pasiekti Vilnių, Šiaulius, Klaipėdą, Rygą, Lvovą, Kauną, Jonavą.

[taisyti] Sportas

Kėdainių mieste yra profesionalus krepšinio klubas „Nevėžis BC“, žaidžiantis aukščiausioje šalies lygoje - LKL. Klubo arena įsikūrusi Kėdainių priemiestyje Vilainuose.

Miestas turi taip pat vieną profesionalią futbolo komandą „Nevežį“, kuris taip pat žaidžia aukščiausioje futbolo lygoje - A Lygoje. Tačiau nors ir yra futbolo stadionas, oficialios varžybas klubas žaidžia Kaune.

[taisyti] Žiniasklaida

Leidžiami trys laikraščiai - „Kėdainių Garsas“ (pagrindinis miesto ir rajono laikraštis, išeinantis kas antrą dieną), „Mugė“ (reklaminis laikraštis), „Rinkos Aikštė“ (nors oficialiai laikomas nepriklausomu, tačiau realiai pavaldus Darbo partijai). Veikia Kėdainių Krašto Televizija (KKTV), įsikūrusi savivaldybės pastate (taip pat pavaldi Darbo partijai). Per radiją transliuojami savivaldybės tarybos posėdžiai.

[taisyti] Susisiekimas

Per Kėdainius eina Šiaulių - Vilniaus geležinkelis. Į rytus nuo miesto praeina „Via Baltica“ kelias. Taip pat keliai į Jonavą, Ukmergę, Šeduvą, Krekenavą. Miesto pakraštyje yra Daukšių buv. karinis aerodromas.

[taisyti] Lankytinos vietos ir pramogos

Muziejai:

• Kėdainių krašto muziejus,
• Juozo Paukštelio memorialinis muziejus.

Istorinis Kėdainių senamiestis, kuriame galima pamatyti:

• 1653 m. pastatyta, renesanso stiliaus evangelikų reformatų (kalvinų) bažnyčia, kurioje yra yra Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus. Jame saugomi XVII a. Lietuvos kunigaikščių karstai-sarkofagai.
• 1776 m. medinė Šv. Juozapo katalikų bažnyčia,
• viena iš trijų, Lietuvoje išlikusių rotušių,
• XIX a. žydų sinagoga,
• XVII a. sinagogų kompleksas,
• XVII a. rektorių namai,
• kairiajame Nevėžio krante XV a. įkurta, gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia,
• 1652 m. įsteigta Kristaus Atsimainymo cerkvė,
• 1629 m. pastatyta, evangelikų liuteronų bažnyčia,
• keturios išlikusios turgaus aikštės (Senoji rinka, Didžiosios Rinkos aikštė, Janušavos aikštė, Knypavos rinka)
• XVII a. škotiško stiliaus, burmistro Jurgio Anderseno namas,
• istorinė Didžioji gatvė, su XVII-XVIII a. architektūra,
• buvęs XVIII a. senosios regulos karmelitų vienuolynas
• dar 1647 m. įkurta Šviesioji gimnazija ;

Taip pat mieste galima pamatyti:

• prie geležinkelio stoties 1880 m. pastatytas, vienintelis Lietuvoje minaretas (Kėdainių parko pakraštyje; pastatydino rusų armijos generolas Eduardas Totlebenas; minaretas niekada neatliko savo tikrosios paskirties - nebuvo naudojamas kipa muslumonų maldos namai, tačiau buvo pastatytas Krymo ir Balkanų karams atminti);
• Janinos Monkutės - Marks muziejus - galerija,
• Babėnų miškas - parkas,
• Miesto centrinis parkas,
• Mikalojaus Daukšos ąžuolas Babėnuose (Kėdainių šiaurinė dalis),
• AB„Lifosa“ fosfogipso „kalnai“ (~ 21 mln. tonų).

Pramogos:

• kasmetinė Ledų šventė,
• kasmetinė Agurkų šventė,
• pramogų centras „Vikonda“.

Kėdainiuose gimė:

• XVI a. - kunigas, humanistas Mikalojus Daukša,
• 1896 m. - Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys,
• 1952 m. - Sausio 13-osios laisvės kovotojas Alvydas Kanapinskas,
• Garsus rašytojas Č. Milošas, aprašęs įstabaus grožio slėnį už Kėdainių (Isos slėnis).

[taisyti] Kėdainių miesto dalys

[taisyti] Janušava

Vakarinė Kėdainių miesto dalis, pavadinta Jonušo Radvilos garbei. Pagrindinė gatvė - Janušavos (antra pagal ilgį mieste). Kitos svarbios gatvės: Respublikos, Liaudies, Gedimino, A. Kanapinsko. Daugiausia sudaro nuosavų gyvenamųjų namų kvartalai (šalia turgaus - senos statybos, nemažai - tarybinių laikų, į kairę nuo Kėdainių - Krakių kelio - naujos statybos namų rajonas). Janušavoje yra ir dauguma miesto daugiabučių namų (XX a. 8-9 dešimtmečio). Daugiabučiai 5 ir 9 auštų. Įsikūrę keli prekybos centrai ("Iki", „Rimi", „Saulutė“, „Norfa", „Leader Price"), 3 vidurinės mokyklos („Atžalyno“, „Aušros“ ir „Ryto“) bei 2 vaikų darželiai. Nemažai smulkių, paslaugų sferos įmonių. Iš dalies Janušavai priskirtina ir dalis J. Basanavičiaus gatvės, prie kurios įsikūrusi autobusų stotis ir spec. internatinė mokykla, "Senukų" prekybos centras, 3 degalinės.

[taisyti] Vilainiai

Kėdainių miesto dalis, esanti kairiajame Nevėžio krante, į pietus nuo Vilainių gyvenvietės ir kelio į Aristavą. Svarbiausia gatvė - Šėtos. Vyrauja nuosavi ikitarybinio ir tarybinio laikotarpio pastatai. Yra keli daugiabučiai. Įsikūrusios smulkios įmonės. Yra Kėdainių profesinio rengimo centro politechnikos skyrius.

[taisyti] Pramonės rajonas (Zabieliškis)

Pietrytinė Kėdainių dalis, esanti tarp Jonavos-Šeduvos ir Kėdainių-Babtų kelių, prie Obelies upės. Čia įsikūrusios išskirtinai gamybos pramonės įmonės: AB Lifosa, UAB "Kemira Lifosa", AB "Kėdainių grūdai", cukraus fabrikas, AB "Progresas", UAB "Medžio plokštė", UAB "JGB". Taip pat yra UAB "Norfos mažmena“ sandėliai (buvusioje Kėdainių elektros aparatūros gamykloje), autobusų parkas, duonos kepykla, nauji UAB "Natūrali oda" pastatai. Palei pramonės rajoną išsidėstęs naujasis Zabieliškio sąvarynas ir AB "Lifosa" fosfogipso kalnai. Svarbiausios gatvės: Pramonės, Metalistų, Biochemikų.

[taisyti] Babėnai

Šiaurinė Kėdainių miesto dalis, išsidėsčiusi į šiaurę nuo geležinkelio stoties, prie Kėdainių-Krekenavos kelio, Nevėžio ir Dotnuvėlės tarpupyje. Babėnai minimi nuo 1372 m. XVI a. minimas Babėnų laukas, kuriame buvo bajorų Daukšų tėvonija. Tarp 1527 m. ir 1538 m. čia gimė vienas lietuvių raštijos pradininkų - Mikalojus Daukša. Apie 1923 m. prijungti prie Kėdainių miesto. Skiriamos dvi dalys:

• Babėnai I - išsidėstę prie Babėnų gatvės (Kėdainių-Krekenavos kelias), nuo Babėnų II atskirti Babėnų šilu. Šilo pakraštyje tarybinės valdžios metais iškastas žvyro karjeras, o jo teritorijoje gyvenę gyventojai iškedinti. Karjere susiformavo vandens telkinys, kuris dabar yra svarbi miesto poilsiavietė. Aplink karjerą atsiveria puikūs kraštovaizdžiai. Beveik visi namai - nuosavi, ikitarybinės ir tarybinės statybos. Palei Šviesos gatvę vyksta intensyvi naujų nuosavų namų statyba. Babėnų I pakraštyje įsikūręs UAB "Lukoil Baltija" naftos produktų terminalas, grūdų elevatorius, langų gamintojas UAB "Helanas", įvairios žemės ūkio technikos aptarnavimo ir pardavimo, statybos ir transporto įmonės.
• Babėnai II - išsidėstę prie M. Daukšos gatvės (Kėdainių-Krekenavos kelias), tarp geležinkelio stoties ir Babėnų I. Babėnų šilas atskiria nuo Nevėžio slėnyje įsikūrusių Justinavos kolektyvinių sodų. Išskirtinai vyrauja tarybinės statybos nuosavi namai, tačiau yra ir keli daugiabučiai (3 aukštų). Yra kapinaitės, prie kurių auga keli ąžuolai, kaip manoma sodinti M. Daukšos. Yra 2 parduotuvės, M. Daukšos pagrindinė mokykla, medienos apdirbimo ir baldų įmonės, Kėdainių miškų urėdija.

[taisyti] Nuorodos

Commons: Kėdainiai – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu

• Kėdainiai ir kėdainiečiai
• Lietuva.lt
• Buvęs karmelitų vienuolynas
• Kedainiai.info
• Tėvų žemė apie Kėdainius
• Apylinkės žemėlapiai
• Trumpai apie Kėdainius
• Kėdainių "Aušros" vidurinės mokyklos internetinis puslapis

Straipsnis Kėdainiai yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.