Sicilija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sicilija
Politinė informacija

Žemėlapis	Herbas
Valstybė	Italija
Zona	Italijos sala
Provincijos	Agrigentas, Kaltaniseta, Catanija, Ena, Mesina, Palermas, Raguza, Sirakūzai, Trapani
Komunų skaičius	390
Prezidentas	Salvatore Cuffaro
Bendra informacija
Plotas (km²)	25.710 km2
Gyventojų skaičius	5.087.000
Gyventojų tankumas	198 gyv/km2

Sicilijos vėliava

Sicilija (it. Sicilia) - autonominis Italijos regionas ir didžiausia sala Viduržemio jūroje. Salos plotas 25 700 km², čia gyvena apie 5 milijonus gyventojų. Sostinė - Palermas.

Turinys

1 Geogafija
- 1.1 Didžiausi miestai
2 Istorija
- 2.1 Siciliją valdę monarchai
3 Gyventojai

[taisyti] Geogafija

NASA Sicilijos nuotrauka iš kosmoso.

Sicilijos regionas yra arčiausiai Kalabrijos, nuo kurios ją skiria Mesinos sąsiauris. Netoli Katanijos yra Etnos ugnikalnis. 3 320 m aukščio Etna yra aukščiausias Europos ugnikalnis. Be to tai ir vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių.

Eolijos salos šiaurėje administraciškai priklauso Sicilijai, taip pat Egadijos salos ir Pantelerijos salos vakaruose, Ustika šiaurės vakaruose ir Pelagų salos pietvakariuose.

[taisyti] Didžiausi miestai

[taisyti] Istorija

Sicilijos autochtonais buvo gentys, graikų vadintos elimiečiais, sicani ir siculi. Pastarieji į salą atvyko paskutinieji ir buvo giminingi kitoms pietų Italijos gentims.

Nuo VII a. pr. m. e. Sicilija buvo kolonizuota graikų bei Kartaginos finikiečių ir pūnų. Svarbiausioji graikų kolonija - Sirakūzai, įkurti 734 m. pr. m. e. Kitos svarbios kolonijos buvo Džėla, Akragas, Selinus, Himera, Mesina. Šie miestai - valstybės buvo svarbi klasikinės Graikų civilizacijos dalis ir vaidino svarbų vaidmenį jos politikoje.

Graikų šventyklos griuvėsiai Selinuntėje

Šios kolonijos Sicilijoje konfliktavo su kartaginiečių miestais, kurių svarbiausi buvo Marsala ir dabartinio Palermo teritorija. Po Pirmojo ir Antrojo Sicilijos karų, Kartagina kontroliavo beveik visą salos teritoriją, išskyrus rytinę dalį, kurioje išliko Sirakūzų įtaka.

III a. pr. m. e. Mesanos krizė paskatino romėnų įsikišimą į Sicilijos reikalus ir atvedė prie Pirmojo Pūnų karo. Jo pabaigoje, 242 m. pr. m e., visa sala jau priklausė Romai. Tai buvo pirmoji Romos kolonija už Italijos pusiasalio ribų.

Antrojo Pūnų karo pradžioje Kartaginą lydėjusi sėkmė paskatino daug Sicilijos miestų sukilti prieš romėnų valdymą. Trumpam laikui Kartagina atgavo kai kurių salos sričių kontrolę, tačiau galiausiai romėnų armija nuslopino sukilimus. Šiuo laikotarpiu, 212 m. pr. m. e., Sirakūzuose, romėnams apsiautus miestą, žuvo ir Archimedas. Po karo taip pat buvo nužudyta daug Kartaginą palaikiusių siciliečių. 210 metais pr. m. e. konsulas M. Valerianas pranešė Senatui, kad "Sicilijoje nebeliko kartaginiečių".

Kitus 6 amžius Sicilija buvo Romos Imperijos provincija, svarbi dėl joje auginamų grūdų, vieno pagrindinių Romos maisto šaltinio. Romėnai nesistengė lotynizuoti kraštą, tad jame išliko graikų kultūra. Paminėtinas nenusisekęs Gajaus Vero valdymas, žinomas iš išlikusios Cicerono kalbos "prieš Verą".

440 metais Siciliją užgrobė vandalų karalius Geizerikas. Po kelių dešimtmečių sala pateko į Ostrogotų rankas, kur išliko iki 535 m., kai ją užkariavo Bizantijos karvedys Flavijus Belizarijus. Naujasis Ostrogotų karalius Totila vėl užgrobė kraštą 550 metais, bet po dviejų metų buvo nugalėtas ir nužudytas kito Bizantijos karvedžio Narsio (Narses). Valdant Bizantijai, nuo 662 iki 668 metų Konstantino II nužudymo, Sirakūzai buvo imperijos sostinė.

Siciliją iš Bizantijos valdžios atėmė 827 - 902 metų arabų užkariavimai.

Iki pat X amžiaus siciliečių pagrindinės kalbos buvo graikų ar graikų - italų dialektai.

San Cataldo bažnyčios Palerme interjeras, XI a. normanų architektūra

Musulmonų valdymas pasižymėjo religine tolerancija, ir šiuo laikotarpiu buvo sukurta daug žymių Sicilijos kultūros paminklų, kuriuose susimaišiusi įvairių kultūrų ir religijų įtaka. 1060 metais kraštas buvo užkariautas normanų, o 1130 gavo karalystės statusą. Šiuo periodu ji buvo viena turtingiausių Europos šalių.

Nuo 1194 valdant Hohestaufenų dinastijai, religinės tolerancijos laikotarpis baigėsi ir kartu su Kryžiaus žygiais prasidėjo vidiniai karai. 1224 metais Frydrichas II išvijo paskutinius arabus.

1266 salą užkariavo Karolis I, Anžu kunigaikštis, o 1282 Sicilija pateko Aragorno valdžion. Sicilijos ekonomiką beveik monopolizavo Genujos pirkliai.

Nuo 1479 Siciliją valdė Ispanijos karaliai, 1656 nusmukdė maro epidemija, 1693 - žemės drebėjimas rytinėje dalyje. 1713 - 1720 sala pateko Savojos ir Habsburgų įtakon. 1734 buvo pasirašyta unija su Burbonų valdomu Neapoliu ir įkurta Dviejų Sicilijų karalystė.

1820 ir 1848 Sicilijoje vyko dideli revoliuciniai judėjimai prieš Burbonus, šiems atsisakius pripažinti konstituciją. 1848 metų revoliucijai pavyko iškovoti Sicilijai nepriklausomybę, kuri tačiau tetruko 16 mėnesių, ir 1849 metų gegužės 15 Burbonų armija vėl okupavo salą.

1852 princas Emanuelis Realmutas įsteigė Sicilijoje naują politinę sistemą, turėjusią atvesti jos ekonomiką į Italijos aukštumas, tačiau 1857 metais buvo nužudytas.

1860 metais po Garibaldžio ekspedicijos Sicilija prisijungė prie Italijos karalystės.

1866 Palermas sukilo, tačiau buvo subombarduotas Italijos laivyno ir kariuomenės pagalba gražintas į karalystės sudėtį, maištininkai nuteisti mirti. Tačiau vienas po kito Sicilijoje kilo kiti maištų židiniai, ir per visą šį laikotarpį Italijos armija, norėdama išlaikyti salos kontrolę, nuteisė mirti šimtus tūkstančių siciliečių, dar dešimtis tūkstančių įkalino, sunaikino ištisus kaimus, trėmė gyventojus. Sicilijos ekonomika žlugo ir prasidėjo beprecedentinė emigracijos banga.

XIX a. antroje pusėje taip pat beprecedentiškai išaugo organizuoto nusikalstamumo - mafijos įtaka. Laikinam nuslopinta valdant fašistams 1920, vėl atgavo galią po sąjungininkų armijos įsiveržimo į Siciliją Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje.

Nuo 1946 Sicilija tapo autonominiu regionu.

[taisyti] Siciliją valdę monarchai

Rodžeris I, Sicilijos grafas 1072 – 1101
Simonas, 1101 – 1105
Adelaidė del Vasto, Sicilijos regentė 1101 – 1112, Simono ir Rodžerio II motina
Rodžeris II, Sicilijos grafas 1113 – 1130, Sicilijos karalius 1130 – 1154
Viljamas I, Sicilijos karalius 1154 – 1166
Viljamas II, Sicilijos karalius 1166 – 1189
Tankredas, Sicilijos karalius 1189 – 1194
Viljamas III, Sicilijos karalius 1194
Konstancija, Sicilijos karalienė 1194 – 1198, Frydricho II motina
Frydrichas II, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Sicilijos karalius (1194 – 1250)
Konradas I (Conrad IV Vokietijoje), Sicilijos karalius 1250 – 1254
Konradinas, Sicilijos karalius 1254 – 1258
Manfredas, Sicilijos karalius 1258 – 1266
Frydrichas III, Sicilijos karalius 1296 – 1337
Petras II, Sicilijos karalius 1337 – 1342
Luisas, Sicilijos karalius 1342 – 1355
Frydrichas III Paprastasis, Sicilijos karalius 1355 – 1377
Marija, Sicilijos karalienė, 1377 – 1402
Martynas I, Sicilijos Karalius 1390 – 1409

[taisyti] Gyventojai

Sicilijos vieta Viduržemio jūroje lėmė pastovų įvairių tautų atsikraustymą. Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai parodė, kad didžiausią įtaką turėjo Siculi, Elymi ir graikų kolonistai, kadangi dabartinių siciliečių genofondas artimiausias kontinentinei Italijos daliai bei Graikijai. Nėra jokių duomenų apie normanų genetinį palikimą, tačiau rasta nemažai afrikiečių bei vidurio Rytų įtakos.

Sicilijos populacija yra maždaug 5 milijonai gyventojų, dar apie 10 milijonų siciliečių gyvena užsienyje, daugiausia - JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, Australijoje, gretimose Europos Sąjungos šalyse.

Siciliečių kalba yra atskira Romanų kalba, išsivysčiusi iš lotynų k. ir įtakota graikų, arabų, prancūzų, vokiečių, ispanų, kataloniečių bei provanso kalbų.

Šiuo metu ši kalba baigia išnykti, dauguma gyventojų kalba itališkai. Kai kuriuose kaimuose dar galima rasti kalbančių albanų kalbos dialektais (Kontesa Entelina), keliuose regionuose vartojama lombardų kalba ar galų-italų kalbos.

Italijos regionai