Maras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Maras - sunki užkrečiama liga, sukeliama Yersinia pestis bakterijų. Ši liga, kaip manoma, žmonijos istorijoje sukėlė keletą epidemijų ar pandemijų.
Turinys |
[taisyti] Sukėlėjai
Marą sukelianti Yersinia pestis bakterija dažniausiai užkrečia graužikus - juodąsias ir rudąsias žiurkes. Maru žiurkės dažniausiai užsikrečia per blusas. Žmonės maru užsikrečia per blusų įkandimus, fizinį kontaktą su užkrėstais daiktais, nuo kitų maru sergančių žmonių - oro lašeliniu būdu, marui smarkiau išplitus (epidemijos metu) - ir per maistą. Manoma, kad sukėlėjai gali ilgai (šimtmečius) išlikti sporomis.
[taisyti] Ligos eiga
[taisyti] Užsikrėtimas
Ligos vystymasis nėra giliai ištirtas, žinoma, kad ligos eiga ir latentinės stadijos trukmė smarkiai priklauso nuo užsikrėtimo būdo, organizmo būsenos bei Yersinia pestis štamo. Latentinė stadija (nuo užsikrėtimo iki simptomų pasirodymo) dažniausiai trunka 3-6 dienas, bet kai kada gali trukti nuo kelių ar keliolikos valandų (užsikrėtus oro lašeliniu būdu ar per blusų įkandimus) iki kelių savaičių. Pagrindinis bakterijų poveikis susijęs su bakterijų išskiriamais toksinais, sukeliančiais audinių nekrozę.
Manoma, kad gali būti ir staigi maro forma, galinti išsivystyti per kelias minutes nuo kontakto su užkratu. Šiuo atveju pirminis susirgimas greičiausiai kyla dėl apsinuodijimo Yersinia pestis išskiriamais toksinais.
[taisyti] Simptomai
Maru susirgusiems žmonėms būna stipraus apsinuodijomo požymiai: svaigimas, karščiavimas, vėmimas, ant liežuvio - storas baltas apnašas, papilkėjusi oda. Kiti požymiai smarkiai priklauso nuo užsikrėtimo būdo: per odą (kontaktą su užkrėstais daiktais) - užsikrėtimo vietoje atsiranda pūslės, kurios vėliau trūksta ir virsta juodais šašais. Buboninė maro forma atsiranda per blusų įkandimus, kyla limfmazgių uždegimas, vystantis ligai, limfmazgiai smarkiai išsiplečia (pavirsta į bubonus), dar vėliau - sutrūksta, išteka pūliai. Užsikrėtus oro lašeliniu būdu, pažeidžiami plaučiai, kyla kosulys, skrepliai būna su krauju. Užsikrėtus per maistą, būna viduriavimas ir vėmimas, išmatos bei vėmalų masė būna kraujinga.
[taisyti] Gydymas
Gydymas susijęs su pilna ligonio izoliacija, gydoma antibiotikais, reanimacinėmis priemonėmis, buboninio maro atveju - chirurgiškai.
[taisyti] Epidemiologija
Maro plitimas nėra giliai ištirtas, tačiau pagrindiniu rizikos faktoriumi laikomas žiurkių paplitimas. Manoma, kad epidemija gali kilti, atsiradus naujam Yersinia pestis štamui: blusos perneša šią bakteriją tarp žiurkių, kurios, neturėdamos šiai bakterijai atsparumo, ima masiškai dvėsti. Staigiai sunykus žiurkių populiacijai, blusos ima kandžioti žmones. Atsiradus tam tikram kiekiui buboniniu maru sergančių žmonių, maras ima sparčiai plisti oro lašeliniu būdu.
Siekiant išvengti maro epidemijos, turi būti naikinami graužikai, aptikus maru užsikrėtusių ligonių, jie turi būti skubiai izoliuojami, atliekama ligonio aplinkos, drabužių dezinfekcija, tam kad išvengti užsikrėtimo oro lašeliniu būdu, naudojamos kaukės arba respiratoriai, apsauginė (priešmarinė) apranga. Ligoniai turi būti izoliuojami, su jais bendravę, ar įtariami kontaktais su užkratu žmonės perkeliami į karantino zoną, gydomi antibiotikais ir vakcinomis profilaktiškai. Ligos aptikimo vietovėje skelbiamas karantinas (apribojamas žmonių judėjimas, taikomos sanitarinės priemonės).
Ligoniai, mirę dėl maro turi būti laidojami tik specialiose laidojimo vietose, kurios privalo būti pažymėtos, vėlesnis patekimas į šias vietas turi būti griežtai apribotas. Ankstesnes žinomų ar įtariamų laidojimų vietas kasinėti, tyrinėti ar į jas patekti leidžiama tik su sanitarinių įstaigų leidimais ir kontrole.
[taisyti] Istorija
Kelios maro epidemijos XIII-XVIII amžiais buvo kilusios Europoje, manoma, kad per kai kurias iš šių epidemijų metu mirė maždaug pusė Europos gyventojų. XIX a. buvo identifikuota Yersinia pestis bakterija, kuri susieta su šiomis epidemijomis. 1907 Indijoje užfiksuota paskutinė maro epidemija.
Manoma, kad paskutiniais amžiais maro epidemijų tikimybė yra gerokai sumažėjusi dėl ilgainiui išsivysčiusio paveldimo imuniteto maro bakterijoms, geresnių medicininių, sanitarinių ir antiepideminių sąlygų. Yra ir alternatyvių teorijų, kurios teigia, kad Viduramžiais kilusios epidemijos galėjo būti sukeltos Ebolos ar kito panašaus viruso.
