Kalbotyra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kalbotyra arba lingvistika yra bendras mokslų, tiriančių natūralias kalbas, pavadinimas. Kai kurie mokslininkai kalbotyrą laiko semiotikos mokslo dalimi.

[taisyti] Klasikinė kalbotyra

Kalbos garsų sistemą, jų susidarymą ir akustines ypatybes nagrinėja fonetika. Kalbotyros šaka, tirianti kirtį ir intonaciją, vadinasi akcentologija.

Kalbos tarmes, tarmių susidarymą ir jų raidą nagrinėja dialektologija.

Filologija tiria atskirų kalbų istoriją, literatūrą ir kultūrą.

Istorinė lingvistika tiria kalbos atsiradimą, jos vystymąsi, keitimąsi, plėtrą, išplitimą pasaulyje bei išlikusį ir buvusį dialektų, kalbų, kalbų grupių bei jų šeimų giminingumą. Tiria žodžių kilmės bei jų raidos problemas fono-semantinių bendrybių nustatymo plotmėje (lingvistinė etimologija), o taip pat kalbos struktūrų kaitą bei bendrybes ir sąryšius įvairiose kalbose, jų grupėse ir jų šeimose.

Gramatika tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gramatinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos: morfologija, kurios objektas — žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir kaityba, ir sintaksė, nagrinėjanti sakinių ir žodžių junginių sandarą.

Kalbotyros šaka leksikologija tiria žodžius, t.y. kalbos žodyną.

Kalbos stilius tiria kalbotyros šaka stilistika. Stilistika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funkciniais kalbos stiliais.

Klasikinės kalbotyros atšaka, tirianti baltų kalbas, vadinama baltistika.

Klasikinės kalbotyros kūrėjai:

Jakobas Grimmas (1785-1863)
Rasmus Raskas (1787-1832)
Francas Boppas (1791-1867)
Augustas Schleicheris (1821-1868)
Johannes Schmidtas (1843-1901)
Karl Brugmannas (1848-1919)
Ferdinand de Saussure (1857-1913)
Antoine Meillet (1866-1936)

Žinomi pasaulyje Lietuvos baltistai:

[taisyti] Šiuolaikinė kalbotyra

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kalbotyra, buvusi gana statine, aprašomąja mokslo sritimi, ėmė sparčiai vystytis, nuo tradicinių kalbotyros sričių atsiskyrė kelios naujos, tiriančios sociologinius, prasminius, loginius ir kitus kalbos aspektus. Tikrą šio mokslo perversmą inicijavo šveicarų mokslininko Ferdinand de Saussure darbai, tyrę bazines kalbos, kaip mokslo, sąvokas ir padėję pamatą struktūrinei lingvistikai, kuri iki šiol supriešinama su tradicine aprašomąja kalbotyra. Didelę įtaką naujų krypčių atsiradimui padarė psichologų (S. Freud, C. G. Jung), matematikų (C. S. Pierce ir kiti) darbai. Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika paremta daugiausiai semantinėmis ir semiotinėmis teorijomis, sudaro mokslinį pagrindą visų kitų mokslo teorijų kūrimui (Metateorija, Metakalba), sudaro atskiras matematikos (Matematinė lingvistika) ir psichologijos mokslų sritis, yra neatsiejama nuo filosofijos, informatikos ir logikos mokslų. Modernioji lingvistika išplečia kalbos sąvoką, tirdama ne tik šnekamąsias, bet ir dirbtines (kompiuterių), vaizduojamąsias (teatro, architektūros ir pan.) kalbas, pačių kalbų kūrimo metodus, ženklų sistemas, ir pan. Tiriama ne tik žodžių, bet ir sakinių ir ištisų tekstų prasmė bei sąveika. Kai kurie žymesni moderniosios lingvistikos atstovai: