Vilkolakis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vilkolakis (vok. Werwolf, „žmogus vilkas“) - mitinė būtybė, žmogus, pasiverčiantis vilku. Minimas įvairių Europos tautų folklore ir mitologijoje. Žmogaus pasivertimas vilku buvo savanoriškas, naudojant magiškus daiktus (pvz., diržą), arba priverstinis, veikiant prakeikimui. Vilkolakis pasižymi antgamtine jėga, po kaklu balta dėmė (toje vietoje, kur buvusi užrišta skarelė, kai jie buvo žmonėmis). Viduramžių metraštininkai transformacija siejo su mėnulio pilnatimi, tačiau ši koncepcija buvo retai siejama su vilkolakiu, kol jos nepanaudojo modernieji fantastikos rašytojai. Rašytojų aprašomas vilkolakis yra beveik nesužeidžiamas, jį gali užmušti tik sidabrinė kulka ar kiti sidabriniai ginklai. Užmušus vilkolakį paaiškėja, jog tai buvęs žmogus vilko kailiu. Dauguma rašytojų vilkolakio vaizdavimo kūriniuose elementų yra paimti iš autentiško folkloro, nėra jų pačių sugalvoti.
Užuominų apie vilkolakius pasitaiko ir lietuvių mitologijoje bei tautosakoje. Dažniausiai apie išorę nieko nesakoma, nors kartais minima uodega (dažniausiai trumpa), kartais dantys.
Yra pasakojimų, kai vilkolakis įstengęs nusimesti vilko kailį ir tapti žmogumi. Žaizda, padaryta jam, lieka ir virtus žmogumi. Buvo tikima, kad vilkolakiais žmones (dažniausiai vestuvininkus) paversdavusios raganos arba juo galėjo virsti kuris nors persivertęs per gluosnio kelmą ir pan. Vilkolakiai turi žmogaus protą, bet negali kalbėti. Su tikrais vilkais nebedrauja, dažnai laikosi netoli gyvenamų vietų, net apsigyvena svirnuose. Kad nebadautų, turi maitintis kaip tikri vilkai, puola naminius gyvulius.
Kai kuriuose pasakojimuose vilkolakiai taikūs, nedaro nieko blogo. Pavojingesni tie, kurie vilkolakiais tapo savo noru.
