Sirijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sirijos istoriją lėmė jos išskirtinė geografinė padėtis. Sirijos istoriją galima suskirstyti į kelis laikotarpius:

Antikinė Sirija (2500 pr. m. e. – 636 po Kr.)
Musulmonų imperija (636 – 1516 m.)
Osmanų imperija (1516-1916 m.)
I Pasaulinis karas ir prancūzų mandatas (1916 – 1941 m.)
II Pasaulinis karas ir nepriklausomybė (1941-1946 m.)
Po nepriklausomybės (1946 iki šių dienų)

Turinys

1 Sirija senovės laikais
- 1.1 Eblos civilizacija
- 1.2 Užkariautojai
2 Graikų-romėnų valdymas
3 Musulmonų imperija
4 Osmanų imperija
5 I Pasaulinis karas ir prancūzų mandatas
6 II Pasaulinis karas ir nepriklausomybė
7 Po nepriklausomybės
8 Šaltiniai

[taisyti] Sirija senovės laikais

[taisyti] Eblos civilizacija

Archeologiniai duomenys apie Siriją siekia pačius seniausius istorinius laikus. Žmonės Sirijoje gyveno jau paleolite. Maždaug 2500 m.pr.m.e. klestėjo didžiausios Eblos (išvertus reiškia baltų akmenų miestas) (buvusi netoli šiandieninio Alepo miesto) ir Mari karalystės. Jos egzistavo tuo pačiu metu kaip Egipto ir Mesopotamijos civilizacijos.

[taisyti] Užkariautojai

Apie 2350 m.pr.m.e. Eblą ir Mari sugriauna akadų valdovas Naram Sin iš Mesopotamijos. Naram Sin taip pat sugriovė ir Armaną, kuris kaip manoma, buvo pirminis Alepo miesto pavadinimas. Sirija tampa akadų valstybės dalimi.

Apie 1800 pr. m. e. šiaurės rytinėje Sirijos dalyje įsitvirtina asirai kartu su karaliumi Shamsi-Adad I. Toliau ištisus amžius Sirija buvo alinama užkariautojų.

Apie 1600 pr. m. e. šiaurinę Siriją užkariauja hetitai.

Apie 1500 pr. m. e. Mitanijos karalystė įsikūrė šiandieninės Sirijos pietuose.

Apie 1350 pr. m. e. Mitaniją užkariauja hetitai.

Apie 1200 pr. m. e. – aramėjų imigracijos metas. Jų pagrindinis miestas - Aramas buvo įkurtas į šiaurę nuo dabartinio Damasko. Aramėjai supaprastino finikiečių abėcėlę ir ėmė naudoti jų kalbą. Aramėjų kalba tapo visų Vidurio Rytų komercine kalba bei Persų imperijos oficialia kalba. Šia kalba buvo kalbama beveik 1000 metų ir dar iki šių laikų kai kuriuose kaimuose ties Sirijos-Libano siena galima išgirsti kalbant aramėjiškai.

732 pr. m. e. Aramaną užkariavo asirai, tačiau 612 pr. m. e. atėjo Asirijos žlugimo metas. Siriją į savo valdžią paėmė Nabuchodonosaras iš Babilonijos.

539 pr. m. e. užkariauja persų karalius Siras Didysis.

[taisyti] Graikų-romėnų valdymas

333-332 pr. m. e. Siriją į savo imperiją įtraukia Aleksandras Didysis.

301 pr. m. e. po Aleksandro Didžiojo mirties Sirija atitenka generolui Seleukidui (Aleksandro Didžiojo draugui). Karalystės sostine tapo Damaskas. Į Siriją plūstelėjo didelis skaičius graikų imigrantų. Graikai pastatė daug naujų miestų, taip pat kolonizavo jau esamus. Sirijos ir Graikijos kultūrų sintezės pasėkoje žymiai išsivystė teisė, filosofija ir kiti mokslai.

Graikų imperiją 64 pr. m. e. keičia romėnų imperija. Romėnai jau rado klestinčius miestus: Damaską, Tadmurą (vėliau pervadintą į Palmyrą), Busra ash Sham. Romėnai įkūrė mokesčių sistemą, kuri šalyje egzistavo net iki 1945 metų, be to iki šių dienų yra išlikę ir naudojami nemažai tų laikų akvedukų, kelių bei šulinių.

395 m. dalijantis Romėnų imperijai, imperatorius Konstantinas persikelia į Bizantiją ir pavadina ją Konstantinopoliu (dabartinis Stambulas). Iš ten buvo valdoma ir Sirija, kuri buvo suskaldyta į dvi dalis: Pirmąją Siriją su sostine Antiochu ir didžiausiu miestu Alepu ir Antrąją Siriją. Antroji Sirija buvo išskirta į dvi sritis: finikiečių pirmąją (didžioji dalis dabartinio Libano) su sostine Taira ir į finikiečių antrąją valdomą iš Damasko. Bizantijos valdymo metu buvo kariaujama su Persų Imperija. Sirija buvo tapusi karo lauku. 611 m. persams pavyksta užkariauti Siriją ir Palestiną.

[taisyti] Musulmonų imperija

636 m., po metų karo, Siriją lengvai užkariauja arabai vadovaujami generolo Kalido ibn al Valido ir įjungia šalį į Islamo kalifatą.

661 m. mirus Muchamedui Ali, kalifu tampa Muavaja. Jis Damaską padaro kalifato sostine. Muavaja garsėjo kaip politikos genijus. Jam valdant Sirija tapo klestinčia kalifato provincija. Muavaja sukūrė profesionalią kariuomenę, efektyviai dirbančią vyriausybę, finansų kontrolę bei pašto sistemą. Jis buvo atidus paprastai liaudžiai ir tai didele dalimi prisidėjo prie jo politinės sėkmės.

Mirus Muavajai šalį toliau valdė Omejadų dinastija. Omejadai Sirijoje įkūrė karinę valdžią. Valdant Omejadams dauguma sirų priėmė musulmonų tikėjimą, o aramėjų kalbą pakeitė į arabų. Omejadai įvedė metalines monetas, pastatė ligoninių bei įrengė požeminius kanalus, kuriais vanduo patekdavo į miestus. Šalis klestėjo ekonomiškai ir intelektualiai.

750 m. Omejadus nugalėjo Abasidai, kurie kalifatą įkūrė Bagdade, o Sirija tapo imperijos provincija.

929 m. Sirija tampa Hamadano karalystės centru. Hamadano karalystė žlugo 1094 m., po turkų seldžiukų invazijos. Tuo pačiu metu Fatimidai įsikūrė Egipte ir įsiveržė į šiaurinę Sirijos dalį. Fatimidai nepasižymėjo tolerancija. Valdant fatimidų kalifui Abu Ali Mansuar al Hakimui (966-1021 m.) buvo griaunamos bažnyčios, o krikščionys turėjo bėgti į kalnus. Kai kalifas paskelbė savo religiją, jo motina jį nužudė. Tačiau kai kurios gentys priėmė jo religiją ir šiais laikais Druzai yra šios religijos pasekėjai.

1060 m. šalis užkariaujama turkų seldžiukų.

1174-92 m. Saladinas ima kontroliuoti Siriją. Jo pradėta Ajubidų dinastija, užtikrino harmoniją tarp musulmonų ir Vidurio Rytų. Saladinui mirus nuo maliarijos 1192 metais, jo valdžia siekė nuo Tigro upės iki pat pietinio Sudano. Saladino mirtis sugriovė iki tol egzistavusią vienybę. Ajubidų dinastijos pasekėjai susikivirčijo tarpusavyje ir Sirija suskilo į keletą dalių.

1250 m. Egipto mameliukai užvaldė beveik visą Siriją.

1410 m. Siriją nusiaubė Tamerlanas, mongolų užkariautojas.

[taisyti] Osmanų imperija

1516 m. Sirija tampa Osmanų imperijos dalimi ir jos sudėtyje išlieka keturis amžius.

Osmanai buvo klajojantys turkai-musulmonai, kurie priėmė islamo tikėjimą dar aštuntajame šimtmetyje po Omejadų užkariavimo. Valdant Osmanams sutriko Sirijos ekonominė ir socialinė raida. Gyventojų skaičius sumažėjo 30%, šimtai kaimų išnyko dykumoje. Ir nors Sirija buvo nualinta Osmanų valdymo, ji ir toliau traukė Europos pirklius. 15 šimtmetyje Alepas, vienas didžiausių Sirijos miestų, buvo svarbiausias Vidurio Rytų prekybos centras. Kartu su prekybininkais į šalį atkeliavo misionieriai, mokytojai, mokslininkai ir turistai. To pasėkoje atvykėlių vyriausybės ėmė reikalauti, kad būtų užtikrinamos jų šalių piliečių teisės. Tame tarpe Prancūzija reikalavo, kad būtų ginamos krikščionių teisės. 1535 m. sultonas Suleimanas I išleido raštą, kuriuo garantavo krikščionių saugumą. Panašias garantijas 1580 m. išsireikalavo Didž. Britanija, o 18 šimtmetyje ir Rusija.

[taisyti] I Pasaulinis karas ir prancūzų mandatas

1914 m. kilus I Pasauliniam karui arabams atsirado galimybė išsivaduoti iš Osmanų imperijos valdžios. Arabai gavo iš britų karinę pagalbą ir pažadą, kad pasibaigus Pasauliniam karui arabų valstybė gaus pilną nepriklausomybę. Tačiau britai ir prancūzai turėjo savų planų. 1916 m. gegužės 6 dieną, pasirašyta Saikso-Pikoto sutartis tarp Didž. Britanijos ir Prancūzijos pažeidė britų duotas garantijas Mekos šarifui Huseinui Ibn Ali dėl arabų nepriklausomybės, duotas sausio mėnesį. Saikso-Pikoto sutartimi buvo nutarta Vidurio Rytus padalyti į prancūzų ir britų įtakos sferas. Libanas ir Sirija atiteko Prancūzijai (Sirija prancūzų buvo padalyta į atskiras provincijas Alepą, Damaską, Latakiją ir Hauraną). Kipras, Palestina, Jordanija ir Irakas (Mesopotamija) perleistos Didž. Britanijai; Dodekaneso salos ir Rodas atiteko Italijai (tuo pačiu ir Antalija); Egėjo salos Imbra ir Teneda, Rytinė Trakija (išskyrus Konstantinopolį) ir Izmiro (Smyrnos) regionas vakarų Anatolijoje perduotas Graikijai; sąsiaurio zona (Bosforas ir Dardanelai) demilitarizuoti ir atsidūrė tarptautinėje okupacijoje.

1920 kovo m. paskelbta nepriklausoma Sirijos karalystė vadovaujama Feisalo, šarifo Huseino Ibn Ali sūnaus. Feisalas ėmėsi pertvarkų šalyje: arabų kalba buvo paskelbta oficialia šalies kalba, buvo atidarytos seniau uždarytos ir naujos mokyklos (tame tarpe Arabų Akademija Damaske), buvo sušauktas komitetas konstitucijos rašymui. Tačiau jau 1920 m. liepos 25 d., prancūzams užėmus Damaską, Feisalas turėjo bėgti iš šalies ir į Vidurio Rytus negrįžo tol, kol 1921 m. britai jo nepaskelbė Irako karaliumi.

1925 liepos 18 d. sirai sukilo prieš prancūzų mandatą. Prancūzų oro atakų metu buvo stipriai sugriautas Damaskas. 1926 metų rudenį Prancūzijos kariuomenė likvidavo svarbiausius sukilimo židinius ir iki 1927 birželio sukilimas buvo nuslopintas, tačiau Prancūzija pakeitė kolonijinio valdymo formą. 1930 gegužės 22 d. paskelbta Sirijos konstitucija, o 1932 birželio 11 d. paskelbta Sirijos Respublika (Prancūzijai liko Sirijos valdymo mandatas).

1936 m. Prancūzijos – Sirijos sutartimi pripažintas Sirijos suverenitetas, bet 3 metų pereinamajam laikotarpiui paliktas mandatinis režimas. Tačiau Prancūzijos parlamentas šios sutarties neratifikavo, o 1939 m. sausio mėn. jos atsisakė.

[taisyti] II Pasaulinis karas ir nepriklausomybė

1941 m. birželio 08 d., Didž. Britanijos kariai įsiveržė į Siriją ir Libaną, kuriuos iki tol kontroliavo Viši vyriausybės administracija. 1941 m. rugsėjo16 d., paskelbta nepriklausoma Sirijos Respublika. 1943 m. gruodį buvo panaikintas Prancūzijos mandatas. 1945 m. gegužės 21 d. Sirija ir Libanas paskelbė apie savo nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Sirija tapo Jungtinių Tautų nare ir 1946 m. balandžio 17 d. kai Siriją paliko paskutinis prancūzų karys, faktiškai tapo nepriklausoma valstybe.

[taisyti] Po nepriklausomybės

1948 m. Sirija kartu su kitomis Arabų šalimis dalyvavo bendroje kovoje prieš Izraelio Valstybės įkūrimą ir pralaimėjo kovą. 1949 m. liepą, Sirija buvo paskutinė iš Arabų šalių, kuri pasirašė paliaubų sutartį su Izraeliu. Bet iš tikro tai buvo tik Sirijos ir Izraelio konfliktų pradžia.

1949 m. kovo 30 d., kurdų lyderis, Husni-I Zaimas ir jo chunta paėmė valdžią Sirijoje. Bet jau tų pačių metų balandžio 14 d. Husni-I Zaimas nuverčiamas Sirijos pareigūnų. Greitai po to jam įvykdoma mirties bausmė.

1950 m. rugsėjį paskelbta nauja konstitucija. Hašimas I-Atasis išrenkamas šalies prezidentu.

1958 m. vasario 21 d. sukurta Jungtinė Arabų Respublika susidedanti iš Sirijos ir Egipto. Dėl šalių ekonominių, socialinių, politinių skirtumų ši sąjunga nebuvo tvirta ir 1961 m. rugsėjo 25 d. Sirija išstojo iš Jungtinės Arabų Respublikos paskelbdama Sirijos Arabų Respubliką.

1967 m. birželio 05 d. prasidėjo šešių dienų karas tarp Izraelio ir Arabų šalių (Egipto, Jordanijos, Sirijos, Irako, Libano). Karas baigėsi 1967 m. birželio 11 d. Izraeliui užėmus Sirijos, Jordanijos ir Egipto teritorijas, įskaitant Rytų Jeruzalę, vakarų Jordano upės pakrantę, Gazos ruožą ir Sinajaus pusiasalį, bei Sirijos Golano aukštumas.

1973 m. Sirija ir Egiptas surengė ataką prieš Izraelį. 1974 m. tarpininkaujant JAV dalis Golano aukštumų gražinta Sirijai.

1976 m. Sirijos kariuomenė dislokavo savo pajėgas Libane, Libano vyriausybės prašymu, siekiant nuslopinti ginkluotą konfliktą.

1978 m. Egipto prezidentas Anvaras Al Sadatas atskirai nuo kitų, pasirašė taikos sutartį su Izraeliu, taip suduodamas stiprų smūgį arabų solidarumui. Sirija buvo viena iš arabų šalių, kurios nepritarė šiam žingsniui.

1982 m. birželio 05 – 06 d. prasidėjo aršūs Izraelio mūšiai su Sirija ir Izraelio kariuomenės puolimai Libane. Arabų pozicijos dar tapo silpnesnės, kai 1993 m. ir 1994 m. atskirai nuo kitų, su Izraeliu taikos sutartis pasirašė Palestina ir Jordanija. Tačiau Sirija su Libanu pasižadėjo, kad arba kartu pasirašys taikos sutartį arba nepasirašys visai. Sirija toliau teikė palaikymą Libano pasipriešinimo kovotojams vadovaujamiems Hizbula, kurie kovojo prieš Izraelio okupantus Pietų Libane.

2000 m. gegužę Hizbula kovotojams, po daugiau nei 22 metų okupacijos pavyko išvaryti Izraelį iš Pietų Libano.