Hetitai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hetitai - indoeuropiečių tauta gyvenusi Mažojoje Azijoje.
[taisyti] Hetitų valstybė
Mažojoje Azijoje žemė buvo nederlinga, jos paviršius nusėtas kalnagūbriais. Tačiau kalnuose buvo gausu rūdos, vario ir geležies. Taip pat statybinio akmens ir medienos. Tai skatino vystyti prekybą.
Apie 1800 m. pr. m. e. Mažojoje Azijoje susikūrė hetitų valstybė, kurią sudarė mažos karalystės. Jų valdovai prisiekdavo vyriausiajam hetitų karaliui, gyvenusiam sostinėje Chatuše.
XVII a. pr. m. e. karalius Muršilis I užkariavo Šiaurės Siriją, praplėtė valstybės teritoriją pietuose. XIV-XIII a. pr. m. e. gyvavo hetitų imperija, siekusi Egėjo jūrą vakaruose, Eufrato aukštupį rytuose, Viduržemio jūrą ir Libano kalnus pietuose. 1296 m. pr. m. e. Sirijoje, prie Kadešo susirėmė Mutvalio vadovaujama hetitų kariuomenė ir Ramzio II vadovaujama egiptiečių kariuomenė. Abi kariuomenės patyrė didžiulius nuostolius.
Kovose nusilpusią hetitų imperiją 1200 m. pr. m. e. užpuolė laukinės gentys iš vakarų (egiptiečiai jas vadino jūrų tautomis). Tuomet hetitų valstybė suskilo į keletą mažų valstybių, pakriko ir dar labiau nusilpo, todėl jų žemes užėmė Asirija. Žlugus hetitų valstybei, išnyko ir jų kalba. Hetitų valstybė egzistavo nuo XIX iki XII a. pr. m. e.
[taisyti] Hetitų pasiekimai
- Pirmieji išmoko lydyti geležį (II tūkst. pr. m. e. vidurys).
- Pirmieji sukūrė lengvą kovos vežimą.
- Pirmieji teismų praktikoje atskyrė tyčinę veiklą nuo netyčinės.
- Pirmieji pradėjo rašyti nuoseklius istorinius metraščius.
