Konservatizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Konservatizmas arba politinis konservatizmas (kartais vadinamas konservatyvizmu) yra keletas istoriškai susijusių politinių filosofijų arba politinių ideologijų. Daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Lietuvą veikia konservatorių partijos, kurios dažniausiai yra siejamos su politine dešine.

Anglosaksų šalyse politinį konservatizmą galima sąlyginai dalinti į socialinį konservatizmą ir fiskalinį arba ekonominį konservatizmą.

Socialinis konservatizmas pasireiškia esamų socialinių normų ir vertybių, vietinių papročių gynimu nuo socialinių inovacijų, pabrėžiant socialinės evoliucijos svarbą.
Fiskalinį konservatizmą trumpai galima apibūdinti kaip požiūrį, kad vyriausybė turi verstis turimomis lėšomis.

Politinio konservatizmo pradininku laikomas E.Burke. Tai nereiškia, kad iki Burke'o nebuvo konservatizmo, tačiau galima sakyti, kad nebuvo konservatizmo politinės filosofijos. Burke'o kalbose ir pamfletuose galima rasti beveik visus konservatizmo principus:

pripažįstamas socialinės sistemos sudėtingumas ir jos paprotinio klodo svarba,
gerbiama nusistovėjusių institucijų, ypač religijos ir nuosavybės, išmintis,
stipriai jaučiamas tęstinumas vykstant istoriniams pokyčiams,
tikima tam tikru individo valios ir proto bejėgiškumu pakeisti visuomenės istorijos kryptį,
jaučiamas didelis pasitenkinimas ištikimybe, kuri įvairių klasių visuomenės narius susieja su profesijomis.

Tiek Burke, tiek kiti konservatoriai sutarė, kad liberalų propaguojamas prigimtinės teisės dėsnis yra nepagrindžiamas. Disraelio konservatizmas, iš esmės perimtas iš Burke'o skelbėsi ginąs stabilumą ir saugumą nuo pernelyg greitų ir radikalių permainų, o svarbiausia permainų priežastimi laikė prekybos ir pramonės plėtrą.

Konservatizmas savo ištakose kaip ir liberalizmas buvo priešiškai nusiteikęs demokratinių permainų atžvilgiu. XIX a. pr. teoretikai iškeldami feodalizmo idealus aršiai kritikavo Prancūzijos revoliuciją bei kaip jos pasekmę - demokratinės valdžios, egalitarizmo, nacionalizmo idėjų plitimą Europoje, griaunant iš seno nusistovėjusią tvarką ir įvedant pliku racionalizmu pagrįstas naujoves.

Konservatizmo aušroje jį palaikė žemvaldžiai, kuriems buvo svarbios socialinio stabilumo ir istorinio bendruomenės tęstinumo vertybės ir kurie buvo natūralūs industrializmo kritikai ir priešininkai. Anglijos, kurioje pirmiausia susiformavo politinis konservatizmas, darbininkai taip pat buvo labiau linkę palaikyti konservatyvias pažiūras skleidžiančią partiją, o ne liberalizmą. Darbininkams dažnai grėsė naujų technologijų plėtra, todėl jiems natūraliai atrodė, kad jų interesus labiau gina žemvaldžių kontroliuojama partija, o ne partija ginanti jų darbdavių interesus. 1867 m. konservatorių vyriausybė suteikė didelei Anglijos darbininkų daliai politines teises. Atsirado grupė balsuotojų, kuriems darbo užmokesčio apsaugos, darbo trukmės ir samdos sąlygų klausimai rūpėjo labiau negu plėsti verslo iniciatyvą. Jie gerai suvokė, kad jų stiprybę sudaro ne sutarties laisvė, o kolektyvinės derybos.

Konservatizmas istoriškai nebūtinai rėmė status quo. Hėgelis, kurios filosofija sistemiškai įkūnijo visus Burke'o raštuose išsklaidytus principus, gynė naują politinę tvarką Vokietijoje.

Konservatoriai paprastai pabrėžia pragmatizmą kaip praktinės veiklos principą, t.y. spręsti visas problemas pagal jų prigimtį ir vadovaujantis "sveiku protu".