Mindaugas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mindaugas (~1200-1263), Lietuvos didysis kunigaikštis (~1235(?)-1251 ir 1261-1263 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1251-1261 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 6 ar 7 dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę (Lietuvos kunigaikštystę) gyvavus jau X-XI a.

Turinys 1 Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai 2 Mindaugo veikla iki 1248 metų 3 1249-1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos 4 Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Paskutinieji Mindaugo valdymo metai 5 Žiūrėkite taip pat:

[taisyti] Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai

Žinių apie Mindaugo kilmę ir jo artimuosius istorijos šaltiniuose labai nedaug; sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Volynės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Volynės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus 1213 m. prie Lielvardės (dab. Latvijoje) žuvusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnumi ir jaunesniuoju Daujoto bei vyresniuoju Bilgailos broliu.

[taisyti] Mindaugo veikla iki 1248 metų

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos kunigaikščių, kurių vardu LDK pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Volynės didžiųjų kunigaikštysčių taikos sutartį.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė visoje tuometinėje Pietų Kurzemėje (t.y. būsimoje "žemaičių dounininkų" teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, latviškosios Kurzemės pietine dalimi) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

[taisyti] 1249-1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos

1248(?) m. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto (?) sūnų) Tautvilo ir Gedvydo atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl "Lietuvos žemės"; pasak daugumos lietuvių istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas 1249 ar 1250 m. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Ldk. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249-1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos ("Lietuvos žemės") kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo [ar su jais susitarė] jau 1252 m.).

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų jo artimųjų bei rėmėjų krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t.y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai "šv. Petro nuosavybės" teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą^[1] popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. birželio 29 d. (pasak istoriko Tomo Baranausko; Edvardas Gudavičius Mindaugo vainikavimo diena laiko 1253 m. liepos 6-ąją), t.y. sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente, Mindaugas ir Morta greičiausiai neseniai pastatytoje Vilniaus katedroje buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir LDK tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, visą Karšuvą (t.y. kone pusę tuometinės Žemaitijos) ir pusę Dainavos, 1255 m. – taip pat visą Sėlą, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – jau visą tuometinę Žemaitiją (iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). Vis dėlto šią taiką jau 1258-1259 m. žiemą nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir į šaurę nuo jos buvusi Nalšia (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų Svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko "antitotorišką" karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis net planavo Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą.

1. ↑ Arba Marfą, – Lietuvos ir Volynės 1219 m. taikos sutarčiai skirto Volynės metraščio fragmento paleografinė analizė ir įvairiuose rusėnų metraščiuose pateiktos genealoginio pobūdžio informacijos sugretinimas leidžia spėti, kad, priešingai visuotinai įsigalėjusiai nuomonei, ši valdovė buvusi ne tariamai Mindaugo 1251 m. pavasarį prie Tviremet' (=Vembutų?) pilies nukauto Vismanto našlė (pastaroji, pasak Volynės metraščio, atiteko tada Vismantą nukovusiam Mindaugaičiui), bet greičiausiai 1219 ar 1220 m. už dar jauno Mindaugo ištekinta Haličo kunigaikščio Mstislavo Narsiojo duktė (Danilos Romanovičiaus pirmosios žmonos Anos jaunesnioji sesuo).

[taisyti] Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Paskutinieji Mindaugo valdymo metai

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytus Žemaičius, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.

1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Girstautą) nužudė Treniotos (?) vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Žuvus Mindaugui, Ldk pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. – Mindaugo sūnus Vaišelga, kuris 1267 m. atsisakė sosto ir pasitraukė į Ugrovsko stačiatikių vienuolyną.

[taisyti] Žiūrėkite taip pat:

Interviu su E.Gudavičiumi apie Mindaugo vainikavimo datą, vietą ir aplinkybes

Anksčiau valdė: Daujotas (?)	Lietuvos didysis kunigaikštis ~1235-1251,1261-1263	Vėliau valdė: Treniota
Anksčiau valdė: –	Lietuvos karalius 1251-1261	Vėliau valdė: Vytautas