Lietuva (baltų žemė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuva, hipotetinės "lietuvių kilties", lietuvių genties ar lietuvių genties dalies žemė.
Lietuvos žemė minima daugelyje XI-XIV a. šaltinių, tačiau kiek tiksliau lokalizuota tik Mindaugo krikšto apeigose (1251 m.) dalyvavusio anonimo traktate "Žemių aprašymo pradžia" (lot. Incipiunt descriptiones terrarum; ~1260 m.), kuriame ji apibūdinta kaip esanti į rytus nuo Žemaitijos ("Onuo jos [t.y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė"; plg., daugumoje XX a. sudarytų "XIII a. lietuvių žemes" vaizduojančių kartoschemų tiesiai į rytus nuo Žemaitijos figūruoja Deltuvos žemė), kryžiuočių metraštininko Vygando Marburgiečio Naujojoje Prūsijos kronikoje ir Lietuvos metraščių legendinėje dalyje, – pastarojoje Lietuvos ("Užnerio") žemė apibūdinta kaip tarp Neries, jos intako Šventosios ir Dauguvos (tėkmės žemiau dab. Daugpilio?) egzistavęs valstybinis darinys.
Pasak lenkų istoriko Henriko Lovmianskio (Henryk Łowmiański) apie 1930 m. iškeltos hipotezės, XIII a. pradžioje hipotetinės "lietuvių kilties" gyventa Lietuvos žemė apėmė teritoriją tarp Nemuno vidurupio, Neries žemupio ir Merkio vidurupio bei žemupio (t.y. vėlesnės Trakų kunigaikštystės teritorijos branduolį), o šiek tiek vėliau pajungė kelias kaimyninių kilčių žemes ir taip esą davė pradžią Lietuvos valstybei.
Nors dauguma lietuvių istorikų (Edvardas Gudavičius ir kt.) H.Lovmianskio hipotezę jau pusę šimtmečio laiko savotiška istoriografine aksioma, pastaruoju metu didelė jų dalis "kiltinės Lietuvos žemės" egzistavimo faktu ar bent H.Lovmianskio rekonstruotų šios žemės ribų tikroviškumu abejoja, o kai kuriuos Nemuno-Neries-Merkio "trikampio" archeologinės kultūros skirtingumus nuo likusios Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo dalies (mažesni piliakalniai ir kt.) aiškina minėtame "trikampyje" III-VII/IX(?) a. gyvenusių jotvingių substratiniu palikimu. Kita vertus, tiek H.Lovmianskis, tiek beveik visi jo oponentai (išskyrus archeologą Mindaugą Bertašių ir dar vieną kitą tyrinėtoją) gentinę ar kiltinę Lietuvos žemę lokalizuoja Rytų Lietuvos pilkapių kultūros (V-XII a.) areale; dalis tyrinėtojų, akcentuojančių minėtos kultūros arealo ir XVI-XVIII a. šaltiniuose minimos "Tikrosios Lietuvos" ribų panašumą, Lietuvos žemę siūlo lokalizuoti visame Rytų Lietuvos pilkapių kultūros areale.
Daugelis lenkų ir lietuvių tyrinėtojų anksti atkreipė dėmesį į tai, kad H.Lovmianskio lokalizuotos Lietuvos žemės teritorija yra akivaizdžiai per maža ankstyvajam valstybiniam dariniui, per palyginti trumpą laiką įstengusiam valstybiškai konsoliduoti keliolika kartų didesnę teritoriją, – kaip tik dėl šio H.Lovmianskio hipotezės trūkumo Lietuvoje pradedant 1976 m. ją imta koreguoti, įv. lietuviškuose leidiniuose pateikiamose istorinėse kartogramose Lietuvos žemės ribas išplečiant kitų hipotetiškai lokalizuojamų baltų žemių (Sūduvos, Deltuvos, Nalšios ir kt.) teritorijų sąskaita.
Vygando Marburgiečio pateiktas 1390 m. kryžiuočių ir Vytauto pajėgų žygio aprašymas ("[...] minėtasis maršalas [...] iš Gardino žygiuoja per Nerį į Lietuvą (per Nergam in Lithwaniam). Vytautas su saviškiais atvyko jiems į pagalbą, pereidami į Lietuvos krantą (in litore Lith[w]anico), ir paėmė Maišiagalą, o po to – Kernavę") tarsi leistų spėti "tikrąją Lietuvą" dar ir Vytauto laikais apėmus tik dešiniojo Neries kranto žemes. Tokiam spėjimui neprieštarautų ir Lietuvos žemės lokalizacijos problemos kompleksinis sprendimas: sugretinus Žemių aprašymo pradžioje, Vygando Marburgiečio kronikoje ir Lietuvos metraščių platesniajame sąvade pateiktas Lietuvos žemės (pirminės) geografinės padėties charakteristikas, Nestoro kronikos užuominą apie [*kairiojo Neries kranto (?)] lietuvių Rusiai mokėtą duoklę, Lietuvos metraščių platesniojo sąvado žinią apie legendinio Kerniaus (= Ldk Germanto?) valdymo laikais prasidėjusį "Lietuvos" (= Vidurio Lietuvos leičių?) "plėtimąsi nuo Žemaičių" ir Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros tyrinėtojo Mindaugo Bertašiaus apibendrinamąją išvadą, anot kurios daugybė Vidurio Lietuvoje aptiktų IX–XI a. kariauninkų palaidojimų rodo ankstyviausių lietuviškų valstybinių struktūrų formavimąsi vykus ne Rytų, bet Vidurio Lietuvoje, o taip pat atsižvelgus į tai, kad rusėniškuose šaltiniuose fiksuotos tarmiškos lietuviškų asmenvardžių formos liudija daugumą "Lietuvos žemėje" gyvenusių lietuvių kunigaikščių bei didžiūnų kalbėjus [Neries žemupio kairiajame krante niekada neskambėjusia] "puntininkų" patarme, galima būtų daryti prielaidą, kad XI-XII a. šaltiniuose minima "Lietuva" buvo ne kas kita, kaip istoriko Artūro Dubonio "atrastųjų" leičių apie X a. pab. dab. Vidurio Lietuvoje sukurtas, o netrukus ir į visą Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealą išsiplėtęs ankst. valstybinis darinys, vėliau Rytų Lietuvoje kurį laiką (tarkim, nuo 1040 ar 1044 m. iki XII a. II pusės) apėmęs tik šiaurinę minėtos kultūros arealo dalį.
Istorikas Tomas Baranauskas "pirminę Lietuvą" bando tapatinti su Vilniaus vaivadijos Ašmenos puse (į pietus nuo Neries aukštupio), tačiau ši "dar neišsiplėtusios Lietuvos žemės" lokalizacijos versija, grindžiama kai kuriomis itin laisvai interpretuotomis istorinės dialektologijos prielaidomis, prieštarauja ne tik Žemių aprašymo pradžios ir Naujosios Prūsijos kronikos duomenims apie "tikrosios Lietuvos" pirminę geografinę padėtį, bet ir su tais duomenimis besikoreliuojančiai Lietuvos metraščių perteiktai žodinei tradicijai, anot kurios kunigaikščio Gimbuto, arba "Živinbudo" viešpatavimo Žemaitijoje, o jo vyresniojo (?) brolio "Kerniaus" – Užneryje laikotarpiu "tikroji Lietuva" dar neapėmė kairiojo Neries kranto žemių.
