Dešimties dienų karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dešimties dienų karas, dar vadinamas Slovėnijos karu, buvo trumpas karinis konfliktas, vykęs 1991 metais tarp Slovėnijos ir Jugoslavijos, po to, kai Slovėnija paskelbė nepriklausomybę.
[taisyti] Karo prielaidos
1980 mirus Jugoslavijos diktatoriui Josipui Broz Titui, Jugoslavijoje pradėjo reikštis etninė, religinė ir ekonominė įtampa, pradėjusi skaldyti šalį.
1987 serbų nacionalistas Slobodanas Miloševičius tapo Serbijos, didžiausios ir gyventojų skaičiumi skaitlingiausios Jugoslavijos respublikos, prezidentu. Labiau ekonomiškai išsivysčiusios Slovėnija ir Kroatija nenorėjo šelpti likusių skurdesnių respublikų. Be to, daugiausiai katalikiškos Slovėnija ir Kroatija priešinosi politiniam Serbijos ortodoksų dominavimui. Slovėnijoje 1990 gruodžio 23 įvyko referendumas, kuriame 88% balsavusių pasisakė už respublikos nepriklausomybę. Slovėnija ir Kroatija abi paskelbė savo šalis nepriklausomas 1991 birželio 25.
[taisyti] Konfliktas
Užtikrinusios savo sienų apsaugą, birželio 27 Slovėnijos pajėgos užėmė savo teritorijoje esančias Jugoslavijos karines bazes pagrobdami apie 2300 jugoslavų kareivių. Jugoslavijos liaudies armija nusiuntė į Slovėniją tankus ir subombardavo Liublianos oro uostą. Kovos baigėsi liepos 6, iš viso žuvus mažiau nei 100 karių, kai Jugoslavija nusiuntė savo pajėgas į Kroatiją kovoti prieš šios šalies nepriklausomybės judėjimą ir apsaugoti didelę ten gyvenusių etninių serbų populiaciją. Kroatijai tapus buferiui tarp Slovėnijos ir Jugoslavijos, Slovėnija išsaugojo savo nepriklausomybę ir tapo stabiliausia bei labiausiai klestinčia buvusios Jugoslavijos respublika.
