Achemenidų imperija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Achemenidų imperija (sen. persų k.: Hakhāmanishiya) buvo senovės Persijos imperijos dinastija, klestėjimo metu pasiekusi aukštą kultūros ir ekonomikos lygį. Klestėjimo metu, apie 500 m. pr. e., Achemenidų valdovai valdė teritorijas, kuriose dabar įsikūrę Iranas, Irakas, Armėnija, Turkija, Bulgarija, rytinė Graikija, Egiptas, Sirija, didžioji Pakistano dalis, Jordanija, Izraelis, Palestina, Libanas, Kaukazo šalys, Centrinė Azija, Libija ir šiaurinės Arabijos dalys. Galiausiai Persijos valdoma imperija tapo didžiausia senovės laikų imperija.
Darijus I pirmasis prakalbo apie Achemeną, kuris, jo teigimu, buvo Kiro Didžiojo (576-529 m. pr. e.) protėvis ir tokiu būdu pradėjo visą Achemenidų valdovų liniją. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, jog Achemenas buvo išgalvotas, ir Darijus jį panaudojo tam, kad įteisintų savo valdymą po to, kai uzurpavo Persijos sostą. Bet kokiu atveju, Achemenidų vardas sutartinai pripažintas pavadinimu dinastijos, prasidėjusios bent jau nuo Darijaus I. Pavadinimą taikant visai ankstyvosios Persijos valdovų linijai, įskaitant Kirą ir jo sūnų Kambizą, Achemenidų era truko nuo maždaug 650 iki 330 m. pr. e.
Vienu metu Achemenidai taip pat valdė Egiptą, nors egiptiečiams du kartus pavyko išsivaduoti iš Persijos priklausomybės. Egiptiečių istorikai Achemenidų dinastijos valdymo laikus vadino Dvidešimt septintąja (525 - 404 m. pr. e.) ir Trisdešimt pirmąją dinastija (343 - 32 m. pr. e.).
Paskutinysis Achemenidų valdovas buvo Darijus III (336 - 330 m. pr. e.), kurį nugalėjo Aleksandras Didysis, Makedonijos valdovas. Po Makedonijos įsiveržimo Aleksandras Persiją aneksavo.
