Darijus I
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Darijus I-asis (sen. persų k.Darayavus, 549-485 m. pr. m. e.) - Hystapo sūnus, Persijos valdovas, 521 m. pr. m. e. perėmęs valdžią po savo tolimo giminaičio Kambizo mirties. Iškart po valdžios perėmimo teko malšinti prieš jį sukilusios Suzianą ir Babiloną. Po pusantrų metų trukusio apgulimo užėmė Babiloną, sugriovė jo sienas ir išžudė didžiąją dalį gynėjų. Apgulimui užtrukus prieš Darijų sukilo Persija, Midija, Asirija, Armėnija, Partija, Margiana, tačiau Darijui I-jam pavyko sukilimus numalšinti, o jų vadovai buvo nukankinti. 512 m. pr. m. e. antrą kartą užėmęs Babiloną užbaigė visus sukilimus. Susitvarkęs valstybės viduje bandė ją išplėsti, suruošė nesėkmingą žygį į skitų kraštą (p. Europoje, tarp Dunojaus ir Dono). Grįžtant jo kariuomenė užėmė Makedoniją. Iškart po to prasidėjo karas su Graikija, tačiau 490 m. pr. m. e. buvo sumuštas Maratono mūšyje ir karo tęsimą perdavė savo sūnui ir vėlesniam įpėdiniui Kserksui.
Tuo tarpu užsiėmė administracine valstybės reforma - perdalino ją į 21 satrapiją, kurios savo plotu neatitiko senųjų, persų užkariautų valstybių plotų. Tuo būdu jis suvienijo skirtingas politines tendencijas turinčias valstybės dalis, sutvarkė satrapijų valdymą ir mokesčių surinkimą.
