Velnias

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Velnias (Kaulinis senis) - chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.

Kartais velnias laikomas - požemių, pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių (pvz., Greimo) manymu - dar ir karo dievas.

Pradžioje velnias buvo moteriškas demonas, vadinamas velne, rečiau deiva, deivute. Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, vėlinė, vėlionis, vėliukas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.

Seniausiuose mituose Velniai artimi dvaselėms Kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Sausros metu šias dvasias persekioja ir užmuša dievaitis Perkūnas. Taip pat Perkūnas muša mažų žmogelių pavidalo būtybes – barstukus, velnius, skolinusius žmonėms pinigus.

Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.

Atėjus krikščionybei velnias buvo paverstas piktąja dvasia (Šėtonu), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.

[taisyti] Legendos

• Neturtingas žmogus, neturėdamas ko valgyti ir pačią su vaikais maitinti, sumanė dvasiai Duliui atiduoti savo vėlę. Atėjęs Velnias pasakė, kad jis nenori jo vėlės, bet gali paskolinti pinigų. Po trejų metų žmogus turi atnešti skolą į tą pačią girią ir pašaukti jį: “Duliau, Duliau”. Atnešė Dulius jam maišą sidabrinių pinigų. Bet kai žmogus norėjo grąžinti skolą, girioje išgirdo balsą, kad Dulių Perkūnas nutrenkė, o pinigus žmogus gali pasilikti sau.

Neretai tapatinamas su Velinu (Vėlinu) - senovės lietuvių mitologijoje buvęs geroji požemio dvasia, mirusiųjų globėjas, Pikuoliu (Pikulu, Pokliumi), kartais - su Teliaveliu. Lietuvoje įsigalint krikščionybei, buvo sutapatintas su Šėtonu.

Apie žodžio velnias kilmę skaitykite straipsnyje induizmo dievas Varuna.