Pikuolis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pikuolis (Pikulas, Patulas, Piktulis, Drebkulis, Dargūnas, Galūnas, Ragočius, Pikčius, Pragarėlis, Tratintojas) - trečiasis baltų trejybės dievaitis. Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas, buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Užrūstinus jį, permaldauti be kraujo buvę sunku. Vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolio simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio.
Pikuolis gėrėjęsis ir džiaugęsis žmonių rūpesčiais, vargais, skausmu. Užrūstinus kurį nors dievą, pasirodydavęs Pykuolio tarnas, reikalaudavęs atgailauti. Siekiant Pikuolį permaldauti, 3 dienas inde deginę taukus. Jei trečią dieną Pikuolis šios aukos negaudavęs, vėliau numaldyti jį galima buvę tik krauju. Aukojami buvo gyvuliai: arkliai, kiaulės, ožiai. Šventąjį ąžuolą šlakstė jų krauju.
Pikuolis ir Patrimpas gretinami su romėnų Kastoru ir Poluksu kaip su dieviškaisiais dvyniais. Vienas senas, kitas jaunas, vienas susietas su gyvenimu, kitas — su mirtimi.
