Varuna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Varuna ant makaros — mitologinės būtybės, laikantis rankose kilpas

Varuna (sanskritu: वरुण, váruṇa, „vanduo, vandenynas“) — induizmo mitologijoje dievas, susijęs su kosminiais vandenimis, tiesos ir teisingumo saugotojas, vyriausiasis aditja; kartu su Indra jis yra didingiausias vedų panteono dievas.

[taisyti] Vedų periodas

Varunai paskirta 10 himnų, be to, daugybė himnų paskirti Varunai su Mitra. Tik Indrą ir Varuną vadina „visalaikančiais“. Varuna — taip pat visų valdovas (pasaulio, dievų ir žmonių) („Rigveda“ II 27, 10; V 85, 3; VII 87, 6; X 132, 4). Varuna prižiūri dievus, ir šie klauso jo įsakymų ir patarimų (IV 42, 1; VIII 41, 7; X 66, 2). Varuna — tai tas, kuris sukūrė pasaulį ir laiko jį (IV 42, 3; VIII 41, 5); jis užpildo oro erdvę, plečia žemes, apšviečia dangų ir žemę, sutvirtina saulę, pakelia dangų; jam paklūsta dangus ir žemė; naktis ir diena — jo rūbai. Varuna suteikė judėjimą saulei; ji yra jo akis (I 50, 6), o pats turi tūkstantį akių (VII 34, 10).

Pagrindinis Varunos bruožas — ryšys su kosminiais vandenimis visoje įvairovėje (pasaulio vandenynas, sudarantis kūrinijos išorinius rėmus, atskiriantis kosmosą nuo chaoso; dangaus vandenys — lietus; upės, srautai, požeminiai vandenys ir t.t.). Varuna pila kosminį vandenį (jis lietaus dievas, V 85, 3-4), išlaisvina vandenis, tiesia kelią srautams, dengia vandenyną, užpildo jūras vandeniu, prižiūri upių tekėjimą, esti upėse ir jūrose; upės — jo seserys (jų septynios).

Varunos-Mitros pora (Mitra susijęs su ugnimi) atspindi archainę vandens ir ugnies priešybę (brahmanų tekstuose galima surasti daugybę Varunos ir Mitros priešingų savybių aprašymų). Skirtingai Varunai, Mitra labiau yra susijęs su gamta, nei su socialiniais dalykais, su naktimi ir mėnuliu, su toliais, paslaptimi ir magija. Jis turi stebuklingą majos galią, jis turi asurų savybių: kartais jį vadina asura, bet dažniau jis — deva ir tik kartais deva asura (VIII 25, 4; plg. VII 65, 2). Kartu su Mitra Varuna modeliuoja visą kosmosą, ypač jo magiškąjį ir teisinį aspektus.

Kartais Varuna laikomas tiesos kalbos simboliu. Žmonėms jis griežtas ir, paprastai, tolimas nuo jų (plg. jo neantropomorfinę išvaizdą), bet Varuna yra palankus dainininkams. Varuna ne tai, kad apdovanoja žmones, bet stebi juos ir apsaugo nuo blogio prado: išlaisvina nuo baimės (II 28, 6), apsaugo nuo piktų sapnų (II 28, 10), saugo žmonių mintis (VII 41, 1); jis kovoja su neteisingumu, ligomis, mirtimi, piktais burtais ir netgi dovanoja ilgą gyvenimą (I 25, 12; II 27, 10).

Varuna — pasaulinio universalaus dėsnio ritos, tiesos įkūnijimas. Jis ieško tiesos ir melo, kaltininkų, ir šiuos baudžia (užsiundo vandenligę; virvė ir kilpa — jo įrankis prieš nusidėjėlius), ir atleidžia nuodėmes. Jis — aukščiausiojo įstatymo saugotojas ir įstatymo supratimo garantija pasaulyje.

Vedų himnuose Varuna yra susijęs su Aditi (jo motina), Agniu ir Soma, Manju, Ušase, Indra (yra daug himnų skirtų Varunai ir Indrai kartu), tačiau mitologinių siužetų yra labai nedaug, jie labai fragmentiški. Be kosmogoninio auksinio gemalo (saulės) pasauliniame vandenyne motyvo, kuris sieja Mitrą su Varuna, „Rigvedoje“ išsamiai aprašytas tik vienas mitologinis siužetas — Varunos santykių su Vasištha istorija (VII 86-89): išminčius ir dainininkas Vasištha, kadaise buvęs Varunos numylėtiniu (Varuna parodė jam dienos ir nakties kaitą, pasiėmė jį į savo laivą, padarė išminčiumi ir t.t.), kartą supykdė rūstųjį dievą (priežastis yra neaiški), ir buvo užtrauktas nemalonės; Vasištha meldžia Varuną išlaisvinti jį nuo bausmės, bet Varuna užsiundo jam mirtiną ligą — vandenligę.

Labiau neaiškus siužetas apie riši Tritą, atsiradusį gilaus šulinio dugne ir šaukiantį dievus Agnį ir Varuną, kad šie būtų teisingi ir užtartų (I 105); plg. su motyvu, kai Trita neša Varuną į jūrą (IX 95, 4). Varuna turi žmoną Varunani (II 32, 8; VII 34, 22) arba Varuni, vėliau laikoma vyno deive.

[taisyti] Periodas po vedų

Periode po vedų Varuna praranda savo aukščiausiąją padėtį dievų panteone ir, paklusdamas aukščiausiajai induizmo dievų trejybei, tampa vienu iš lokapalų, siejamu su Vakarais. Nuvertus Nahušą nuo dangiškojo sosto, Brahma, pagal epinius šaltinius, padovanojo valdžią Visata Indrai ir tiems, kas padėjo šiam sugrįžti iš tremties (Varuna, Jama, Agnis arba Soma). Padavime apie Nahušą („Mahabharata“ XIII) Varuna pašaukia Indrą sugrįžti ir įveikti Nahušą. Varuna šiame periode vis dar laikomas vandenų valdovu, bet jo valdžia yra žymiai apribota, o ryšys su moraliniu įstatymu visai išnyksta. Užtat Varunos įvaizdis tampa stipriai antropomorfinis, jis įgija daugybę ryšių, giminystės taip pat — plg. jo sūnus: Bhrigą („Šatapatha-barahmanas“ XI 6, 1, 13; „Jadžurvedos Vadžasanėji-samhita“ XXV 9; „Taittirija-brahmana“ III 9, 15, 3), Agastją, Vasišthą, dukrą Varuni („Ramajana“ I 46, 26), išėjusią iš vandenyno, jį plakant dievams; jo žmoną arba (vandens) žmonas ir pan. Varuna sutinkamas daugybėje siužetų, tiesa, juose jis vaidina pirmaeilį vaidmenį labai retai.

Epose ir puranose labiausiai žinomi šie siužetai, kuriuose dalyvauja Varuna:

Varunos ir Utathjos varžybos [„Mahabharata“ XIII]. Varuna pagrobia Somos dukrą ir Utathjos žmoną Bhadrą, kurią nusiveda į savo rūmus vandenyno dugne; sužinojęs apie žmonos pagrobimą, Utathja pasiunčia pas Varuną išminčių Naradą, bet Varuna išveja jį; Utathja kreipiasi į upę Sarasvati ir paprašo daugiau nemaitinti vandenyno, o pats nusausina vandenyną; Varunai tenka paklusti ir sugrąžinti žmoną.
Varuna įsimyli apsarą Urvaši, Mitros žmoną, kuri pagimdo du sūnus [„Višnu-purana“ IV].
Varuna, kaip ir kiti dievai, prisiartinus Ravanui, pasiverčia gulbe, kuri vėliau yra apdovanojama grožiu. Ravana įsiveržia į Varunos valdas, įveikia jo sūnus ir anūkus, pakviečia į mūšį patį Varuną, bet šis atsisako iššūkio.
Padavime apie Parašuramą Varuna duoda tūkstantį arklių brahmanui Ričikai, po to jis pas save paslepia karaliaus Maruttos palikuonis.
Kai kada Varuna padeda Indrai: Skandhi gimimas; asurų tvirtovės Tripuros griovimas ir kt.
Dievai sukuria deivę Kali, ir Varuna padovanoja jai kojas ir kilpą, kuria ji supančioja asurų demoną Mahiši („Markandėja-purana“).
Varuna padovanoja Ardžunai kilpą, lanką, strėles, vežimą, kad šis pasiektų dangų („Mahabharata“ III).
Varuna ir balta didžiulė vėduoklė viename iš padavimų apie vandenyno plakimą („Matsja-purana“).
Hariščandra maldauja Varuną sūnaus; Varuna duoda jam sūnų, bet po to pareikalauja jį paaukoti; kelis kartus atidėjus sūnaus Rohitos aukojimą, nusprendžiama paaukoti Varunai brahmano sūnų Šunahšepą („Aitarėja-brahmana“ VII).
Varuna kartu su Indra ir Soma pasiūlo užmušti žynį Aurvą („Harivanša“, I, XLV 76-77).
Varuna dainuoja Krišnai himną, kad nuvytų nuo jo grėsmes („Harivanša“, II, CXXVII).

Plg. taip pat siužetus, susijusius su Varunos sūnumis arba broliu (Agastja, Vasištha, Bhriga, Vivasvatas ir t.t.) ar su Varunos karalyste (pvz., padavimas apie nagus), kuri, kaip ir jo rūmai („Mahabharata“ II 9), yra ne kartą aprašomi epose.

Atsiranda glaudus Varunos ryšys su apatiniu pasauliu, mirtimi (kilpa tampa jo pagrindiniu atributu), Varuna pasirodo apsuptas gyvačių. Brahmanai, atvirkščiai, pabrėžia Varunos ritualinį aspektą (jo ryšys su aukojimais, „Šatapatha-brahmana“ II 196; V 4, 3, 1 ir kt.).

[taisyti] Paveikslo evoliucija

Varunos įvaizdžio keitimasis (kaip kad Varunos išstūmimas Indra ir glaudus ryšys su Mitra) leidžia atstatyti kai kurias šios dievybės formavimosi detales. Pora Mitra-Varuna (turint omenyje, kad Varuna — asura), be abejo, yra labai gimininga senovės iranėnų porai Mitra-Achuramazda, ir tai įrodo, jog šios poros kilmė yra indo-iranėniška (plg. Varunos išmintingumo motyvą su iranėnų atitikmeniu). Patį Varuną mokslininkai sugretina su hetitų jūros dievu Arūna, su graikų dangaus dievu Uranu ir, pagaliau, su slavų Vėlesu, lietuvių Velniu ir t.t. Dėl to, nors kai kurie neaiškumai išlieka, indoeuropietiškos paralelės yra akivaizdžios.