Kaukas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kaukas - lietuvių mitinė būtybė. Pasitaiko panašūs pavadinimai: Kaukutis, Kukas. Ta pati būtybė dar vadinama pūkis (iš vok. Puck), tranas, retai vyrukas, kūdikis, aniuolikas.
Turinys |
[taisyti] Šaltiniai
[taisyti] Senuose raštuose
Kaukas pirmą kartą paminėtas Mažvydo katekizme Kaukus ... pameskiet 1547 - beje be paaiškinimo ir maišomas su aitvaru. Lasickis pristatė Kauką kaip mirusio vėlę. Matas Pretorijus aišku nurodė skirtumą tarp kaukų ir aitvarų, kaukai esą tarnai, pinigų neneša, neskraido, neturi ugninio pavidalo ir jie neperkami. Žodynai jie pristato kaip naminį, laimės dievaitį, požemio žmogutį. Gottfried Ostermeyer juos pristato kaip požeminius žmogelius, laumės vaikus ir tarnus.
[taisyti] Tautosakoje
Kartais tikėta, kad kaukais pavirsta mirę nekrikštyti kūdikiai, nes jie laikyti dar pagonimis.
[taisyti] Funkcija, savybės
Kaukų būta vyriškų ir moteriškų. Dažniau - vyriški. Tai maži žmogeliai. Kartais pabrėžiama apranga žaliais, mėlynais ar raudonais drabužiais ar skarmalais. Jie lankydavosi arba pastoviai gyvendavo sodyboje (kluone, svirne, kamaroje) ir skalsindavo naudą. Buvo matomi naktį mėnesienoje arba miglotą dieną. Kauką galima įsigyti perinant gaidžio ar kuilio pautą arba jį paties prisistato. Kaukai pirmą kartą sodyboje pasirodo netikėtai, atnešdami kokį nors menkniekį, pvz., skiedrų, šieno, šipulių ir pan. Jei šeimininkas tai priima, pasirodo ir patys kaukai.
Kaukai yra mirtingi, jie gali sudegti ugnyje, juos gali Perkūnas užmušti.
Kaukus maitindavo žemės produktais: duona, pienu ir apeiginiu gėrimu - alumi. Jie ir buvo laikomi šių produktų tiekėjais. Kaukai niekad nenešė pinigų, o tik įvairių daiktų, kuriuos ne paėmę iš kitų žmonių, o suradę tokiose vietose, kur jie gali būti nenaudojami arba kurie niekam nereikalingi. Jie atnešdavo turtų, surastų po žemėmis, javų, surinktų laukuose po rugių ar vasarojaus suvalymo. Taigi kaukai buvo dvaselės, skalsinusios turtą, gautą iš motinos žemės.
Kaukai buvo laikomi vaisingumo, derliaus, turtų dvasiomis. Jų garbeį buvo skirtos pavasario šventės, vėliau krikščionių pavadintos Užgavėnėmis. Šių švenčių apeigoms vadovavo persirengėlis, vadintas "boba" arba "motina". Šventės apeigų metu žmonės dėdavosi kaukes, persirengdami gyvuliais, ant galvų prisitaisydavo ragus. Net ir paukščių galvos būdavo su ragais, o ožkų, avinų, jaučių galvos - su erelio sparnais, ūsai ir barzdos buvo daromi iš gaidžio plunksnų, ožkos vilnų, šerių, kailio ir kt. Rankose turėjo ilgus pagalius su gumbu gale, kai kada medinius kardus. "Boba" vaikščiodavo su verpste ir kuodeliu arba su mediniu kardu, buvo vežiojama su spragilu. Nuo kauko kilęs žodis "kaukė".
[taisyti] Sąsajos su kitomis lietuvių ir baltų mitinėmis būtybėmis
Kaukai kartais tapatinami su barstukais, barzdukais, bezdukais. Ne visur aišku ar kalbama apie kauką ar aitvarą. Nadruviai skyrė kaukučius nuo barstukų: kaukučiai gyvenę kluonuose, svirnuose, kamarose, o barstukai, arba bezdukai, - miškuose, po medžiais. Dar kiti nadruviai manė, kad kaukučiai gyvenę po žeme, esančia po dideliu ežeru, mariomis, sujungtu kanalais su visais didžiaisiais pasaulio ežerais. Kaukučiai iš to ežero iškyla ant žemės toje vietoje, kur gyvena geri žmonės, ir jiems daro gerus darbus. Kaukučiai gyvenę ir po šeivamedžiais - bezdais, turinčiais stiprų kvapą, todėl jie dar vadinti bezdukais. Tai buvę piršto ilgumo žmogeliai. Vyrukai nešioję ilgas (iki kelių) barzdas, o moterys baltus nuometus. Bezdukai dėl savo ilgos barzdos dar buvo vadinami barzdukais. Kaukus dar vadino nykštukais, požemio žmogeliais, kuriuos kviesdavosi žyniai kaukučionys į numatytą vietą ir prisaikdindavo ten gyventi.
Prūsų cawx - 'velnias'.
[taisyti] Atitikmenys kitur
Tikėjimas, kad žemėje gyvenančios kaukų pavidalo kūdikių dvaselės, yra labai senos kilmės. Jis buvo žinomas ne tik baltų, bet ir germanų (vokiečių, anglų, skandinavų), estų, suomių, lenkų, rusų, čekų, slovaką kraštuose. Germanai juos vadina elfais, troliais, niksais, požeminiais, neūžaugomis ir pan. Kaukas etimologiškai artimas bulgarų kukui (kuker), kuris buvo laikomas vaisingumo, derliaus, turtų dvasia. Bulgarų liaudiškame kalendoriuje kai kur ilgai buvo pripažįstamos pagoniškų švenčių apeigos, pvz., švęstas pirmas Gavėnios pirmadienis, vadintas kuko diena.
Trakai kauką vadino cavcavus. Šis vardas išliko ne tik rašytiniuose šaltiniuose, bet ir ant monetų. Trakų ir frigų apgyventoje Mažojoje Azijoje buvo miestas Kaukonis, kurį mini Homeras.
[taisyti] Vardo etimologija
Siūlomos skirtingos etimologijos
- Kaukas - 'kuprotas, mažas žmogelis' (Vytautas Mažiulis)
- Kaukas siejamas su kaukuras, kukuras 'kalva' - laikomas kalnų dvasia (Vladimiras Toporovas)
- Kaukas siejamas su augalų pavadinimu kukalis, latvių kukurs 'gumbas' - personifikuota vegetacijos dievybė, panašiai kaip skalsa įvardija mitinę būtybą, abstrakčią derlingumą ir skalsagrybį Claviceps purpurea (Šeškauskaitė, Gliwa)
- Kauko pavadinimas kilęs nuo žodžio "kaukti". Cypti, verkti, prašyti, rėkti būdinga visiems kūdikiams. (greičiausiai - liaudies etimologija)
[taisyti] Susiję vietovardžiai
Su kaukų buvimu mėginta sieti daug vietovardžių. Dažnai yra kiti aiškinimo būdai, pvž siejimai su kaukuru, kuko medžiu, asmenvardžiais ir kt.
Keletas pavyzdžių:
- Kaukakalnis Vilkaviškio raj. bei dvaras ir kaimas Kupiškio apylinkėje.
- Kauksodis kitas Matlaukio kaimo pavadinimas.
- Kaukaragiu vadintas kalnas Marijampolės apskr.
- Kauknorio dvaras buvo Seinų apskr. Kaukinės miškas yra Kaišiadorių raj., o
[taisyti] Gamtos reiškiniai, augalai, daiktai
Kaukaspeniu vadinamas geltonos spalvos belemnitas, kuris dar vadinamas laumės papu, velnio pirštu ir kt.
Yra grybų, pavadintų "kaukagrybiais", o vietos, kur randama daug grybų, vadinamos "kaukatilčiais", "kaukaračiais" (tokie pat pavadinimai yra su laume, velniu). Kaukai siejami su augalu Mandragora officinarum vadinamu kauku ar kaukeliu - tas siejimas greičiausiai paskolintas, plg. vok. Alf 'kaukas' - Alraune 'mandragora', dėl šaknies formos panašumo į žmogutį. Neauga Lietuvoje, buvo prekiaujama tomis šaknimis - turbūt tik falsifikuotomis.
[taisyti] Literatūra
- Jonas Basanavičius 1970. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga.
- Simas Karaliūnas 1970. Apie vieną demonologinį vietovardį. Merkinė, 256-261. Vilnius: Vaga.
- Vytautas Mažiulis 1993. Prūsų kalbos etimologijos žodynas II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas.
- Norbertas Vėlius 1977. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius: Vaga.
- Algirdas Julius Greimas 1990. Tautos atminties beieškant. Vilnius, Chicago: Mokslas, Mackaus fondas.
