Jama
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Induizmo mitologijoje Jama (sank. यम - „dvynys“) - mirties valdovas. Vedose aprašomas kaip pirmas miręs žmogus, atvėręs kelią mirtingumui. Jis yra Pietų saugotojas (Mirties regiono). Vadovauja mirusiųjų poilsio vietai, kuri yra pietuose po žeme. Vedose vaizduojamas linksmu iškeliavusių protėvių valdovu, o ne baudėju už nuodėmes. Kai kuriuose mituose jis yra kartu su dvyne seserimi Jami.
Tačiau vėlesnėje mitologijoje jis tapo teisėju (Dharmarāja), kuris sveria gerus ir blogus darbus bei nustato bausmę. Jama vaizduojama didingos išvaizdos, raudonas arba žalias, su raudonomis akimis ir radonais ar žaliais drabužiais, nešasi vėzdą, kuris gali būti papuoštas kaukole, jojantis ant buivolo. Turi keturakį šunį, saugantį įėjimą į jo karalystę; jo pasiuntiniai - varnos ir karveliai. Jama pateko ir į budizmo mitologiją Tibete, Kinijoje ir Japonijoje, kur vaidina nereikšmingą mirusio būveinės saugotojo vaidmenį.
