Viljamas Šekspyras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
William Shakespeare (Viljamas Šekspyras; pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. – m. 1616 m. balandžio 23 d.) - anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu iš svarbiausių anglų ir apskritai Vakarų Europos rašytojų.
[taisyti] Biografija
Šekspyras gimė Stratforde prie Eivono 1564 metais balandžio mėn. Mirė tame pačiame miestelyje 1616 m. balandžio 23 d. Antkapis Stratforde teigia, kad velionio turėta lygiai penkiasdešimt dvejus metus. Viljamo tėvas buvo pasiturintis ir gerbiamas miestelėnas, pirštinių meistras; matyt, dar prekiavo odomis ir vilna. Mokslus Viljamas ėjo vadinamojoje „Gramatikos mokykloje“, kur buvo mokoma lotynų ir graikų kalbų, retorikos, logikos, istorijos. Tuo sistemingas mokymasis baigėsi - universiteto Šekspyrui lankyti neteko.
1592 m. jaunasis Viljamas jau Londone, kur ne tik vaidina, bet ir daug rašo scenai, keldamas pripažintų dramaturgų pavydą. Yra pagrindo manyti, kad teatre Šekspyras išbandė įvairias profesijas - buvo sufleriu, režisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses, galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus. 1594 m. Šekspyras kartu su savo kolegomis suburia naują trupę - vadinamuosius „Lordo Šambeliono žmones“. Šekspyrui ir jo draugams neblogai sekėsi. Labiausiai trupės populiarumas priklausė nuo Šekspyro dramų. „Lordo Šambeliono žmones“ vertino karalienė Elžbieta, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti.
1599 m. trupė pasistatydino teatrą „Globe“; Šekspyras buvo vienas šio teatro dalininkų. Paskutiniuosius gyvenimo metus Šekspyras praleido gimtajame Stratforde. Teatrui, atrodo, neberašė, nors ryšius su Londonu palaikė. Būdinga, kad jo testamente šalia artimųjų minimi ir trys aktoriai - Ričardas Berbedžas, Džonas Hemingas ir Henris Kondelas. Du pastarieji ypač nusipelnė, kad išliktų Šekspyro kūryba.
[taisyti] Kūryba
Pirmuoju kūrybos dešimtmečiu Šekspyras rašė daugiausia dramines kronikas ir komedijas, po 1600 m. - tragedijas ir dramas. Draminėse kronikose "Henrikas VI" (1590-91), "Ričardas III" (1592), "Ričardas II" (1595), "Henrikas IV" (1597), "Henrikas V" (1598) vaizduojami daugiausia XIV-XV a. politiniai konfliktai, monarchas vertinamas renesanso humanistinių idealų požiūriu. Kai kuriose draminėse kronikose pabrėžiama istorinės būtinybės įtaka politinių asmenybių likimui, atskleidžiami sudėtingi luomų santykiai, liaudis parodoma kaip svarbi istorinių įvykių dalyvė. Pirmojo kūrybos dešimtmečio komedijose vyrauja meilės, draugystės temos; daugelio jų pagrindinė herojė - energinga, sąmojinga ir kartu romantiška moteris. Komedijose "Klaidų komedija" (1592), "Užsispyrėlės sutramdymas" (1593) gaivališkas renesansinis optimizmas reiškiamas bufonados priemonėmis, situacijų komizmu. Komedijose "Du veroniečiai" (1594), "Tuščios meilės pastangos" (1594), "Vasarvidžio nakties sapnas" (1594), "Daug triukšmo dėl nieko" (1599), "Vindzoro šmaikštuolės" (1598), "Kaip jums patinka" (1599), "Dvyliktoji naktis" (1600) humoras, žaismingumas, tautosakinė fantastika darniai jungiama su lyrizmu, sukurta ryškių komiškų charakterių. Pirmojo kūrybos dešimtmečio tragedijose "Romeo ir Džuljeta" (1595), "Julijus Cezaris" (1599) ir dramoje "Venecijos pirklys" (1597) daugiau dėmesio skiriama asmenybės ir aplinkos kontrastams, tragiškiems gyvenimo reiškiniams.
Po 1600 m. Šekspyro kūryboje atsispindėjo humanizmo idealų krizės nuotaikos, sustiprėjo tragiškas gyvenimo suvokimas. Tragedijoje "Hamletas" (1601) vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Tragedijų "Otelas" (1604) ir "Karalius Lyras" (1605) pagrindiniai veikėjai skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis, bet lieka taurūs, moraliai nesužlugdyti. Tragedijoje "Makbetas" (1606) vaizduojama garbėtroškos ir savanaudiškumo aistrų, vidinių prieštaravimų sužlugdyta asmenybė. Valdžios, savanaudiškumo, meilės ir draugystės problemos keliamos ir antikinių siužetų tragedijose "Antonijus ir Kleopatra" (1607), "Koriolanas" (1607), "Timonas Atėnietis" (1608).
Vėlyvosiose komedijose "Troilas ir Kresida" (1602), "Viskas gerai, kas gerai baigiasi" (1603), "Akis už akį" (1604) ryšku ironijos, skepticizmo elementai. Paskutiniųjų kūrybinės veiklos metų dramose "Žiemos pasaka" (1611), "Audra" (1612) humanistiniai idealai jungiami su pasakų fantastikos elementais. Šekspyras dar parašė poemą "Venera ir Adonis" (1593) ir 154 sonetus (1609). Juose vyrauja filosofiškai įprasminti meilės, draugystės motyvai.
Šekspyro kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, filosofiniu susimąstymu, ryškiais, sudėtingais, turtingo dvasinio pasaulio charakteriais, didele dramine įtampa. Ji turėjo didelę įtaką pasaulio kultūros raidai.
