Latvijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Turinys |
[taisyti] Priešistorė
Nuo 9000 pr. m. e. dabartinės Latvijos teritorijoje jau gyveno vadinamosios Senosios Europos gentys, žinomos kaip paleolito Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūra. Apie 7000 m. pr. m. e. jas pakeitė mezolitinė Kundos kultūra, o ši ilgainiui peraugo į neolitinę Narvos kultūrą, kurią apie 2500 m. pr. m. e. pradėjo asimiliuoti dėl klimato atšalimo prie Uralo čia atsikėlę finougrai, atpažįstami iš šukinės duobelinės keramikos ir užsilikusių vietovardžių, kurių ypač gausu jau nuo dešiniojo Dauguvos kranto (Latvijos Vidžemė). Maždaug po 500 metų Rytų Pabaltijyje pasirodė indoeuropiečiai - virvelinės keramikos kultūros nešėjai, t.y. baltų genčių pirmtakai, kurie prie pat jūros sukurė Pamarių kultūros įvairovę bei vėliau rutuliojosi ir į kuršių, žiemgalių ir sėlių gentis. Latgalių archeologinis klodas šiame areale yra naujesnis; spėjama, kad jie čia atsikėlė IV-V m. e. a. dėl prasidėjusio slavų kraustymosi į baltų gyvenamą Dnepro aukštupį.
[taisyti] Lietuvių ir vokiečių ekspansija XII-XIII a.
XII a. pab. - XIII a. pr. latgalių ir sėlių žemės buvo veikiamos kelių kaimynų. Viena vertus, jos mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiui, čia buvo Polocko vasalinės Kuoknesės, Talavos ir Jersikos kunigaikštytės. Kita vertus, didelę reikšmę regione turėjo lietuviai, kurie nuolat rengdavo grobiamuosius žygius į dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijas.
Polocko ir Padauguvio kunigaikštystės tapo lietuviams atsparos taškais, rengiant žygius į tolimesnius kraštus - Estiją, Didįjį Naugardą, Kareliją. Apie susiklosčiusius santykius galime spręsti iš vėlesnių Kalavijuočių ordino šaltinių.
Kaip teigia "Livonijos kronikos" autorius Henrikas Latvis apie Jersikos kunigaikštį Visvaldį (Wiscewalde, Wyssewaldus), "susigiminiavęs bei susidraugavęs su lettonais (lietuviais), jis dažnai būdavo jų kariuomenės vadu, leido jiems keltis per Dauguvą ir parūpindavo jiems maisto žygiuose tiek prieš Rusiją, tiek prieš Livoniją ir Estiją". Tokie patys santykiai, kaip ir su Padauguvio kunigaikštystėmis, sprendžiant iš "Livonijos kronikos", susiklostė ir tarp lietuvių bei sėlių.
Kronikoje rašoma, kad 1207 m. Ordino užimta sėlių pilis buvo lietuvių atsparos taškas: "vyskupas baiminosi, kad jam išvykus, gali pasikartoti panašus užpuolimas ir liktų nusiaubta visa lyvių žemė, todėl jis nusprendė sugriauti sėlių (selonum) pilį, kuri įsiveržiant ar atsitraukiant (lietuviams) paverčiama slėptuve".
Situacija regione iš esmės pasikeitė atsiradus Ordinui. Pirmieji vokiečių pirkliai Dauguvos upės žiotyse pasirodo jau 1054 m. 1201 m. vokiečių vyskupas Albertas įkuria Rygos miestą, kuris 1282 m. įstoja į Hanzą.
1202 m. įkuriamas Kalavijuočių, 1237 m. perorganizuotas į Livonijos (kryžiuočių) ordiną. Lietuviai toliau rengė grobiamuosius žygius, tačiau jiems jau pradėjo trukdyti Ordinas. Siekdami išlaikyti savo įtaką nuo pat Ordino įsikūrimo Livonijoje, prieš jį žygius rengia tiek lietuviai, tiek ir Polocko kunigaikštystė, kurios vasalėmis buvo Padauguvio kunigaikštystės, t. y. sėliai ir latgaliai.
Nors Ordino įsikūrimo pradžioje latgaliai stengėsi panaudoti jį kovoje su lietuviais, tačiau Ordinui sustiprėjus pastebima priešinga tendencija - dabar Lietuvoje ieškoma sąjungininkų prieš Ordiną. Pavyzdžiui, 1209 m. kalavijuočiams užėmus Jersikos kunigaikščio Visvaldžio pilį ir privertus kunigaikštį pasiduoti, šis, pasak kronikos, "nenusigręžė nuo lettonų kėslų, užmiršo pažadėtą ištikimybę ir dažnai kurstė pagonis prieš teutonus..." Gindami Jersiką, kalavijuočiams stiprų smūgį lietuviai sudavė 1215 m.
Tokią pačią evoliuciją galime įžvelgti ir lietuvių-žiemgalių santykiuose. Lietuviai į Žiemgalą nuolat rengdavo žygius, kaip ir į Latgalą ar Estiją. Vienas toks jų žygis minimas 1201 m., kurį lietuviams teko nutraukti, nes į Lietuvą įsiveržė Polocko kariuomenė. Dėl lietuvių puldinėjimų žiemgaliai ieškojo ir Rygos pagalbos. Antai 1205 m., pasak kronikos, "rygiečiai dėl savųjų mažo skaičiaus nenorėjo pradėti kokios karo (...), todėl, minėtasis narsuolis Vestardas (Viesturas) kurstė juos eiti į mūšį, sakydamas, kad jis atves į pagalbą labai daug semigalų (žiemgalių), ir prašė, kad rygiečiai duotų jam keletą žmonių, išmanančių karo dalykus, kurie galėtų vesti kariuomenę ir parengti ją mūšiui". Žiemgaliai tada su vokiečiais užpuolė iš Estijos grįžtančius Žvelgaičio vadovaujamus lietuvių karius.
Kitas bendras Ordino ir žiemgalių žygis minimas 1208 m., kai vėlgi Viesturas "neatstodamas ėmė prašyti krikščionių pagalbos, pridurdamas, kad jis kitą kartą ateis į pagalbą rygiečiams kitų pagonių nugalėti..." Tačiau jau 1220 m. kalavijuočiams bandant įsitvirtinti žiemgalių Mežuotnės pilyje, tas pats Viesturas supranta pavojų ir ieško lietuvių pagalbos.
Nepaisant lietuvių ir polockiečių pasipriešinimo, vokiečių riteriai XIII a. pastatė pilis, saugojusias lyvius ir latgalius nuo lietuvių plėšikavimų. Buvo nugalėti ir nukariauti lietuvių sąjungininkai sėliai ir Padauguvio kunigaikščiai latgaliai. Ordinas pamažu užkariavo vietines baltų ir lyvių gentis, įvedė krikščionybę. Vokiečių riteriai, gavę valdyti žemes, pamažu įbaudžiavino valstiečius ir paliko jiems tik ribotas prekybos ir nuosavybės teises.
Iki Kalavijuočių ordino užkariavimų latvių tautybė neegzistavo. Jos formavimasis vyko nuo XIV iki XVII a., konsoliduojantis ir asimiliuojantis keturioms baltų gentims: kuršiams, žiemgaliams, sėliams ir latgaliams. Manoma, kad etnosui pradžią davė latgaliai, po XIII a. kėlęsi į vidaus karų nuniokotą Žiemgalą, Kuršą ir Vidžemę.
Besiformuojantis latvių etnosas asimiliavo ir lyvius, finougrų gentį, davusią pavadinimą valstybei - Livonijai, feodalinės konfederacijos pavidalu gyvavusiai iki XVI a. vidurio. Pietinės žiemgalių, kuršių ir sėlių žemės ilgainiui sulietuvėjo.
[taisyti] Senosios Livonijos laikotarpis
Livonija - istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. XII a. pabaigoje-XIII a. pradžioje Livonija buvo vadinama lyvių genties apgyventa teritorija, XIII-XVI a. taip buvo vadinama užkariautose lyvių, estų, žiemgalių, kuršių, sėlių ir latgalių genčių teritorijose susikūrusi konfederacinė valstybė. Į Livonijos konfederaciją įėjo ir Kalavijuočių ordinas, o iš viso ją sudarė 5 valstybės: Livonijos ordinas, Rygos arkivyskupystė, Kuršo vyskupystė, Tartu vyskupystė ir Sare-Lianės(Ezelio-Viko) vyskupystė.
[taisyti] Livonijos žemės Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos sudėtyje
Lenkijos-Lietuvos valstybės sėkmė Livonijos kare (1558-1583) keliems dešimtmečiams suvienijo latvių apgyvendintas žemes - iš pradžių (nuo 1561 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos(1569) Abiejų Tautų Respublikos - sudėtyje. Kuršas ir Žiemgala, tiesa, nebuvo inkorporuotos į ATR sudėtį; jos buvo sujungtos į kunigakštystę (sostinė Mintauja, dab. Jelgava), kurios pirmuoju kunigaikščiu tapo paskutinysis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris. Tai buvo vasalinė valstybė, panašiai kaip kurį laiką Prūsija. G. Ketlerio įpėdiniai Kuršo kunigaikštystę valdė iki 1737 m.
Prijungtosios žemės (etnografinė Vidžemė, Latgala ir Pietų Estija) buvo vadinamos Infliantais (lenkiškas vokiečių Livland perdirbinys).
1600 m. prasidėjęs Abiejų Tautų Respublikos karas su Švedija baigėsi tuo, kad Ryga, Vidžemė ir Pietų Estija atiteko Švedijai. Ši teritorija ir toliau išlaikė Livonijos pavadinimą, tiksliau, vadinta Švedijos Livonija (Infliantais). Pagal 1629 m. Altmarko paliaubų sutartį Lenkijai-Lietuvai likusi Livonijos dalis, t. y. etnografinė Latgala, imta vadinti Lenkų Infliantais (Inflanty Polskie).
Latvių etnografinių žemių tolesnis priklausymas skirtingoms valstybėms lėmė ir konfesinius skirtumus: Vidžemėje, Kurše ir Žiemgaloje įsigalėjo protestantizmas, Latgala liko katalikiška.
[taisyti] Rusijos imperijos sudėtyje
Po Poltavos mūšio (1709) karo sėkmei nusisukus nuo Švedijos, rusų armija 1710 m. užėmė Rygą. Pasirašius Ništato taikos sutartį (1721), visa švedų valdytoji Livonijos teritorija (Estija ir Latvijos Vidžemė su Ryga) atiteko Rusijos imperijai.
Po Lietuvos-Lenkijos valstybės I padalinimo (1772) Rusijai atiteko ir Latgala, kurią Rusija prijungė prie Vitebsko gubernijos kartu su baltarusiškomis žemėmis. 1795 m. Rusija aneksavo Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystę.
Rusijos imperijos sudėtyje po minėtų prijungimų sukurtos Kuršo (Kurliandijos; dab. Latvijos Kuršas, Žiemgala ir Sėla), Livonijos (Lifliandijos; dab. Latvijos Vidžemė ir Pietų Estija), taip pat Estijos (Estliandijos; dab. Šiaurės Estija) gubernijos turėjo išskirtinį statusą iki pat XIX a. 9 dešimtmečio. Jos dar vadintos Ostzėjinėmis (nuo vokiečių Ostsee, t.y., Rytų jūra, Baltijos jūros vokiškas pavadinimas) gubernijomis, taip nusakant vokiečių įtaką jose. Šiose gubernijose baudžiava buvo panaikinta dar XIX a. pradžioje (Kuršo gubernijoje - 1817 m., Lifliandijos gubernijoje - 1819 m.). Latgalos administraciškai priklausė Vitebsko gubernijai, todėl Ostzėjinės gubernijos statuso neturėjo. Čia baudžiava panaikinta 1861 m.
1819 m. prie Kuršo gubernijos caro valdininkai prijungė istorinį Lietuvos pajūrį - tuometinės Kauno gubernijos Palangos-Šventosios ruožą. Prijungimo motyvas - administravimo supaprastinimas.
Nuo 1887 m. caro valdžia visose nerusų gubernijose, įskaitant ir Ostzėjines, pradėjo intensyvią rusifikacijos kampaniją. Jos tikslas buvo unifikuoti gubernijų administravimą su kitomis Rusijos gubernijomis, o Pabaltijy dar ir susilpninti vokiečių ir vokiškos kultūros įtaką krašte.
[taisyti] Latvių tautinis pabudimas
Latvių tautybę iki XIX a. pradžios sudarė beveik vien tik valstiečių luomo atstovai ir dalis žemesniųjų miestiečių sluoksnio. Dvarininkų ir kitų aukštesniųjų sluoksnių akyse valstietijos tautinis tapatumas laikytas nereikšmingu, latviai nebuvo skiriami nuo estų, jie dažnai vadinti bendru nevokiečių (Undeutsch) vardu. Kita vertus, luominės visuomenės sąlygomis germanizacija beveik nevyko.
Situacija pasikeitė XIX a. pradžioje suteikus Kuršo ir Livonijos gubernijų latvių valstiečiams asmens laisvę. Latvių etnosas atsidūrė tarsi kryžkelėje: arba laipsniška germanizacija, arba savos nacionalinės kultūros ir pilnavertės socialinės struktūros vystymas.
Vokiečių dvarininkija ir dvasininkijos dalis vienintele perspektyva laikė išsilavinusių latvių germanizavimą. Bet siekiant parengti geresnes sąlygas germanizacijai, reikėjo ir labiau išvystytos latvių kultūros. Tad vokiečių dvasininkai ėmėsi vystyti latvių švietimą ir literatūrą, taip pat ir spaudą. Ši, vadinamųjų latvių draugų (latviešu draugi) veikla davė pradžią latvių nacionalinei kultūrai.
XIX a. 3-4 dešimtmetyje atsirado pirmieji išsilavinę latvių kilmės asmenys, šiek tiek gausesnis jų sluoksnis, kurį jau galima vadinti latvių inteligentija. Bet jie irgi labiau laikėsi provokiškos orientacijos, iš esmės palaikė savanorišką germanizaciją. Latvių inteligentų, ypač su aukštuoju išsilavinimu iki XIX a.vidurio buvo labai nedaug.
Nuo 1803 iki 1850 m. yra žinomi tik 33 latviai, studijavę Tartu universitete. 1855-1856 m. Tartu universitete latvių studentų grupė jau daug gausesnė: tais metais jų būta 25, beveik tiek, kiek per visą XIX a. I pusę.
[taisyti] Jaunalatvių sąjūdis
Tik nuo XIX a. vidurio ir prasideda tikrasis latvių tautinis pabudimas, kai atsiranda vadinamasis jaunalatvių sąjūdis. Jo pradžia tradiciškai laikomi 1855 m., kai Tartu universitete studijuojančių latvių studentų grupė ima organizuoti vadinamuosius latviškus vakarus. Jaunalatviai ragina priešintis germanizacijai, ima pašiepti vadinamuosius "karklinius vokiečius" (germanizuotus latvius) pasisako už lygiavertės vokiečiams latvių moderniosios tautos kūrimą, latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą.
Jaunalatviai taip pat iškelia Kuršo, Livonijos bei Latgalos teritorijose gyvenančių latvių vienybės idėją, visas latvių gyvenamąsias žemes ima traktuoti kaip vieningą visumą, pradėję ją vadinti iš pradžių Latva, vėliau Latvija.
Pavadinimas "Latvija" latvių raštijoje pirmąkart pasirodo tik 1862 m. 1868 m. jaunalatvių sąjūdžio organizaciniu centru tapo tais metais įkurta Rygos latvių draugija, kuri veikė kaip latvių kultūros ir mokslo draugija, buvo latvių dainų švenčių organizatorė. Latvių dainų šventės žymėjo masinį tautinio judėjimo etapą, į jas įsitraukė visų Kuršo ir Livonijos sričių latviai.
Pirmoji visuotinė latvių dainų šventė įvyko 1873 m. Rygoje.
[taisyti] Latvijos Respublika (1918-1940)
1918 m. lapkričio 18 d. Rygoje susirinkusi iš įvairių politinių partijų atstovų sudaryta Latvijos tautos taryba paskelbė šalies nepriklausomybę. Formuoti pirmąją Latvijos vyriausybę buvo pavesta Karliui Ulmaniui. 1920 m. gegužės 1 d. susirinko Latvijos steigiamasis seimas (150 deputatų), kuris dirbo iki 1922 m. lapkričio.
1922 m. vasario 15 d. buvo priimta Latvijos Respublikos konstitucija. Po diskusijų dėl valstybės santvarkos buvo atmestos idėjos dėl dviejų rūmų parlamento ir Latgalos autonomijos. 1922 m buvo išrinktas I Seimas, 1925 m II Seimas, 1928 m. III Seimas, o 1931 m. IV Seimas. Latvijos seimai pasižymėjo didele politine fragmentacija. Rinkimuose į I Seimą varžėsi 88 kandidatų sąrašai, į II Seimą 141 sąrašas. II Seime mandatus gavo 29 politinės partijos, iš jų 11 partijų turėjo tik po vieną deputatą.
Nuo 1918 iki 1934 m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių. 1934 m. prasidėjo K. Ulmanio režimo, kuriam būdingas didesnis piliečių laisvių varžymas, nei kaimyninėse Lietuvos ir Estijos diktatūrose, laikotarpis. Trumpas nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. liepos 17 d., kaip 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto sovietų ir nacių susitarimo (Molotovo-Ribentropo paktas) bei jo slaptųjų priedų rezultatas.
[taisyti] Nepriklausomybės atkūrimas
Po Vokietijos okupacijos Antrojo pasaulinio karo metu, Latvija vėl buvo paversta sovietine respublika. Vykstant rusifikacijos politikai, Rygoje rusų kolonistai greitai sudarė daugiau nei pusę gyventojų. Sovietų valstybės reformų pradžia sutapo ir su Latvijos nepriklausomybės judėjimo aktyvėjimu. Latvija, išgyvenusi 1990 m. sausio įvykius - OMON siautėjimą, byrant Sovietų Sąjungai, atgavo nepriklausomybę 1991 m. rugpjūčio 21 d. parlamentiniu keliu.
