Jonas Noreika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Noreika - Generolas Vėtra (1910 m. spalio 8 d. Šukionyse, Pakruojo rajonas - 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje, palaidotas Tuskulėnų memoriale) - teisininkas, prozininkas novelistas, publicistas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis.
[taisyti] Biografija
1921 m. įstojo ir 1929 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno Karo mokyklą. Ją baigęs, tarnavo 7-ąjame Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Butageidžio pėstininkų pulke. 1933 m. pasitraukė į atsargą ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo teisės studijas. 1935 m., nenutraukdamas mokslo, grįžo karinėn tarnybon.
1936 m. gruodžio mėn. susituokė su Antanina Krapavičiūte. 1936 m. gruodžio 31 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnyba ir šeimos rūpesčiai nesutrukdė 1938 m. baigti studijų universitete. Jam suteiktas leitenanto laipsnis.
1938 - 1940 m. dirbo Lietuvos kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju. Kartu aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje, buvo karininkams skirto žurnalo „Kariūnas” redaktorius. Už 1939 m žurnale „Karys” išspausdintus rašinius jam buvo paskirta kariuomenės vado premija. Kaip aktyvus publicistas pažymėtas jubiliejiniame, žurnalo dvidešimtmečiui skirtame numeryje. 1939 m. lapkričio 28 d. Respublikos Prezidento aktu suteiktas kapitono laipsnis. 1940 m. Lietuvą okupavus TSRS, spalio 28 d. liaudies kariuomenės Krašto apsaugos ministerijos vyriausiosios likvidavimo komisijos pirmininko įsakymu, kaip ir daugelis kitų karininkų, paleistas į atsargą.
Dalyvavo 1941 m. birželio mėn. sukilime. Lietuvą okupavus hitlerinei Vokietijai, 1941 m. rugpjūčio 3 d. Laikinoji vyriausybė paskyrė Šiaulių apskrities viršininku. Jam teko pasirašyti kelis įsakymus, kuriais Šiauliuose buvo įsteigtas žydų getas. Pokario metais sovietinė propaganda šiuos administracinius aktus sureikšmino, paskelbusi, kad J.Noreika prisidėjo prie žydų genocido.
Tačiau iš tikrųjų jau 1942 m. jis įsitraukė į antinacinę veiklą, vadovavo rezistencinei pogrindžio kovai Žemaitijoje. Už tai 1943 m. vasario 23 d. gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Frontui artėjant prie Vokietijos, 1945 m. sausio 25 d. prasidėjo skubi Štuthofo kalinių evakuacija. J.Noreika buvo pirmoje 823 evakuojamų kalinių grupėje. Tačiau po kelių dienų iš šios grupės liko tik 230 kalinių. Daugelis jų mirė nuo ligų ar išsekimo, kiti buvo sušaudyti. Kartu su J.Noreika buvęs prof. Vladas Jurgutis susirgo šiltine. Liga jį išsekino ir jis nebegalėjo eiti. Jeigu ne tuomet jam pagelbėjęs J.Noreika, profesorius būtų miręs nuo ligos arba juos lydėjusių esesininkų būtų sušaudytas. Ir pats gelbėtojas buvo susirgęs šiltine.
1945 m. Vokietijai karą pralaimėjus, turėjo progos pasitraukti į Vakarus, kur jau buvo žmona ir duktė. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. Gegužės mėn., kai rusų kariuomenė užėmė koncentracijos stovyklą, praėjęs bolševikų „filtravimo” punktus buvo paimtas į rusų rezervinę kariuomenę.
1945 m. lapkričio mėn. atvyko į Vilnių. Apsigyveno pas V.Jurgutį, kuriam po poros mėnesių tardymų MGB rūsiuose buvo leista dirbti Vilniaus universitete. Advokatui V. Kisieliui tarpininkaujant 1945 metų pabaigoje įsidarbino Mokslų Akademijoje juriskonsultu ir ėmė ieškoti ryšių su antisovietiniu pogrindžiu. Patyręs, kad daugelis pogrindžio grupių veikia atskirai, nusprendė jas suvienyti. 1946 m. pradžioje J.Norerika, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Stasys Gorodeckis, Zigmas Šerkšnas-Laukaitis įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas - atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Taryba turėjo parengti prielaidas jos atkūrimui. Buvo sudaroma ir laikinoji civilinė vyriausybė, į kurią turėjo įeiti profesoriai Leonas Bistras, Vladas Jurgutis, Balys Sruoga, Kazys Šalkauskis, Antanas Žvironas bei kiti žinomi prieškario Lietuvos politiniai veikėjai.
Buvo sudaryta Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąją vadovybę. J. Noreika tapo pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Lietuvos kariuomenės kapitono pasirinktas slapyvardis - Generolas Vėtra, darė įspūdį ne tik pogrindžio kovotojams, bet ir sovietų kontržvalgybai. LTT intensyviai ruošėsi būsimam sukilimui - leidžiamos instrukcijos, direktyvos, atliekamas organizacinis darbas, kuriamos karinės apygardos, ryšių su jomis sistema. Užmegzti ryšiai su išlikusiais 1945 m. rusų kariuomenės išblaškytos Lietuvos laisvės armijos kovotojais. Buvo suburti keli batalionai karių, daugiausia iš tarnavusiųjų Lietuvos kariuomenėje. Tačiau būtent karinė drausmė bei subordinacija, nemokėjimas veikti konspiruotai ir sužlugdė organizaciją.
Lietuvoje veikusios sovietų represinės struktūros, dėdamos pastangas sunaikinti rezistencinį judėjimą, pirmiausia stengėsi sunaikinti visus judėjimo vadovus. 1946 metų kovo-balandžio mėn. buvo suimtas nemažas būrys Lietuvių tautinės tarybos ir Žemaičių legiono vadovybės. Daugeliui jų, po ilgų tardymų ir kankinimų, buvo paskirta mirties bausmė. 1947 m. sausio 17 d. nužudytas Lietuvos laisvės armijos organizatorius ir veikėjas Juozas Staugaitis ir vienas Žemaičių legiono vadovų, palaikęs glaudžius ryšius su Jono Noreikos įkurta Lietuvių tautine taryba Jonas Semaška-Liepa.
J. Noreika kartu su O. Poškiene ir S. Gorodeckiu buvo suimtas 1946 m. kovo 16 d. Tardomas visą kaltę prisiėmė sau, kad palengvintų kitų dalią. 1946 m. lapkričio 22 d. Vilniuje posėdžiavęs Karinis tribunolas paskelbė nuosprendį. Jonas Noreika ir Šerno partizanų bataliono vado pavaduotojas Zigmas Šerkšnas-Laukaitis buvo nuteisti mirties bausme sušaudyti. Didelės bausmės paskirtos ir kitiems jų bendrabyliams. Ilgą laiką nieko nežinota apie Jono Noreikos likimą. Tik Atgimimo metais paaiškėjo, kad J. Noreika 1947 m. vasario 26 d. sušaudytas Vilniuje, MGB būstinėje, o jo kūnas užkastas Tuskulėnų parke.
1997 m. Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).
