François Rabelais
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Fransua Rablė (François Rabelais, 1494 m. - 1553 m. balandžio 9 d.) - prancūzų rašytojas, antikinės literatūros bei kalbų žinovas, medicinos daktaras, Renesanso atstovas.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Apie F. Rablė gyvenimą išlikę labai mažai žinių. Net gimimo metai tiksliai nenustatyti (vieni tyrinėtojai nurodo 1494, kiti 1495 metus, o dar kai kur nurodoma žymiai ankstesnė data - 1483 m.). Gimė F. Rablė netoli nedidelio Šinono miesto, Turenės provincijoje žemvaldžio ir advokato šeimoje. Spėjama jo gimimo vieta - Davinjerė, jo tėvui priklausiusi užmiesčio sodyba. Vaikystės metai prabėgo provincijoje, todėl būsimasis rašytojas anksti susipažino su Prancūzijos kaimo žmonių gyvenimu ir papročiais. Apie 1510 m., Rablė įstoja į pranciškonų vienuolyną Puatu provincijoje, o apie 1521 m. įšventinamas kunigu. Vienuolyne gerai išmoksta lotynų ir graikų kalbas, skaito antikinių autorių - Platono, Plutarcho, Luciano ir kitų - veikalus, domisi teise. Tuo metu susipažįsta ir su žymesniaisiais humanistais. Ypač reikšminga jam buvo pažintis su G. Biudė.
Tačiau uolus antikos, ypač graikų autorių, studijavimas nepatinka vienuolyno vyrenybei. 1524 m. Rablė patenka į jos nemalonę, jo knygos konfiskuojamos. Išgelbsti Rablė jo draugai, padėdami jam gauti popiežiaus leidimą pereiti į Benediktinų vienuolyną, kur įstatai ne tokie griežti. Čia Rablė ne tik tęsia Antikos studijas, bet vis labiau domisi gamtos mokslais ir medicina. Jis tampa vienuolyno vyskupo sekretoriumi.
Kaskart plečiasi Rablė interesai, taip pat jo ryšiai su humanistais. Jis dalyvauja įvairiuose rateliuose, jų diskusijose teisės, filosofijos ir kitais klausimais. Apie 1527 m. išvyksta iš Puatu ir kurį laiką gyvena Paryžiuje ir kitur. 1530 m. atvyksta į Monpeljė ir čia studijuoja mediciną, o vėliau ir pats skaito medicinos paskaitas, sekdamas Hipokrato ir Galeno teorijomis. 1532 m. gauna gydytojo vietą Liono, tuomet svarbaus humanizmo centro ligoninėje. Tuo metu užmezga ryšį su Erazmu Roterdamiečiu.
1533 m. (ar 1532 m. rudenį) išeina Rablė fantastinis romanas „Pantagriuelis, Dipsodų karalius, atgyvintas tikruoju pavidalu su visais baisiais savo darbais bei žygiais“, pasirašytas Alkofibraso Nazjė slapyvardžiu. Sakmės apie milžinus Prancūzijoje buvo labai paplitusios dar viduramžiais, be to, neseniai buvo išėjusi liaudies pasakojimų knyga „Didinga ir nepalyginamai vertinga kronika apie nepaprastą milžiną Gargantiua“. Matyt, ji ir paskatino Rablė parašyti veikalą apie apie Gargantiua sūnaus Pantagriuelio gyvenimą. „Pantagriuelis“ buvo sumanytas kaip liaudies pasakojimų tęsinys, tačiau Rablė liaudies vaizdus praturtino humanistiniu turiniu, skelbiančiu tikėjimą mokslo ir švietimo reikšme.
Rablė akiratį praplečia kelionės į Italiją. Pirmąkart jis vyksta į Romą kaip vyskupo Žano diu Belė gydytojas, praleidžia ten du mėnesius ir susipažįsta su italų Renesanso kultūra, su antikinio meno paminklais. Grįžęs iš Italijos, išleidžia naują knygą: „Baisenybingas didžiojo Gargantiua, Pantagriuelio tėvo, gyvenimas, kurį surašė maestras Alkofibrasas, kvintesencijos traukovas“. Iš šios knygos matyti. kad Rablė humanizmo turinys jau gilesnis, aliuzijos į antiką dažnesnės, satyra aštresnė. Pratarmėje rašytojas liepia ieškoti jo veikale „gilesnės prasmės“, nors kartais atrodytų, jog „autorius tik šiaip sau juokauja“. Vėliau ši knyga tapo pirmąja, o „Pantagriuelis“ - antrąja viso kūrinio dalimi.
Tolesnės Rablė veikalo dalys pasirodo po ilgos pertraukos. Krašte padėtis darosi įtempta. Vis smarkiau persekiojami Reformacijos šalininkai, pasunkėja humanistų padėtis. Kai kurie išleidžia deklaracijas, kuriose atsisako nuo savo idėjų, kiti pakeičia gyvenamąją vietą. Rablė taip pat išvyksta iš Liono. 1535 - 1536 m. jis vėl keliauja į Romą su Ž. diu Belė ir čia ypač domisi botanika, archeologija. Vis labiau jis tolsta nuo dvasininko prievolių ir vis aukštyn kopia medicininės karjeros laiptais: 1537 m. Monpeljė universitete jis gauna medicinos daktaro laipsnį.
Aštrėja rašytojo konfliktas su Sorbona, kurios atstovai buvo išjuokti ir „Pantagriuelyje“, ir „Gargantiua“. Rablė vis smarkiau puolamas, jo knygos pasmerkiamos sudeginti. Tačiau jis turi užtarėjų, tarp kurių ir karalius Pranciškus I, ir jo sesuo. Vėliau karalius jam suteikia privilegiją toliau leisti „Pantagriuelį“.
„Trečia knyga apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas“ išėjo 1546 m. Paryžiuje, o netrukus po to Lione ir Tulūzoje. Ji buvo pasirašyta jau tikrąja pavarde: Fransua Rablė, medicinos daktaras. Šioje veikalao dalyje atsiskleidžia plati autoriaus erudicija - nepaprastai gausios žinios iš filosofijos, filologijos, teisės ir gamtos mokslų. Tiesioginių išpuolių prieš Sorboną joje nebėra, tačiau ši atsargumo priemonė nepadeda: ji taip pat pasmerkiama sudeginti.
Tuoj po to, kai išeina „Trečia knyga“, Paryžiuje pakarimas ir sudeginamas senas Rablė draugas E.Dolė. Rablė taip pat gresia pavojus būti apkaltintam erezija. Karalius Pranciškus I ligotas, tad jo globos sunku besitikėti. 1547 m. jis miršta, o su Henriku II Rablė iš karto neužmezga ryšių. Bet kardinolas diu Belė ir toliau jį globoja. Kartu su juo 1547 m. Rablė vėl vyksta Italijon ir čia išbūna ligi 1549 m.
Dar prieš išvykdamas į Italiją, Rablė užbaigia „Ketvirtą knygą apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas“, kurios fragmentai išleidžiami 1547 ir 1548 m., tačiau visa ketvirtoji knyga išeina tik 1552 m. Paryžiuje. Tais pačiais metais Sorbona pasmerkia knygą, ir Paryžiaus parlamentas uždraudžia ją pardavinėti. (Vėliau visas Rablė veikalas dėl jo aiškaus nusistatymo prieš katalikų dvasininkiją įtraukiamas į katalikų bažnyčios skelbiamą „Draudžiamų knygų sąrašą“). Rablė vėl turi slapstytis, keisti gyvenamąją vietą. Po kurio laiko grįžta į Paryžių ir čia miršta 1553 m.
[taisyti] Kūryba
Žymiausias jo kūrinys – tai fantastinis romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis”. Tai pasakojimas apie milžino Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą, darbus, kalbas. Tai ne vien grožinės literatūros kūrinys, bet ir teisės, filosofijos, medicinos traktatas. Čia randame žinių iš botanikos, senovės istorijos, mitologijos. Jame daug įvairiausių žanrų: mito, pasakėčios, farso, humoristinio pamokslo, disputo, alegorijos. Kūrinys prisotintas ambivalentiško juoko, jame kaitaliojasi įvairiausi prasminiai ir stilistiniai klodai. Norint gerai jį suprasti, reikia pažinti viduramžių liaudies juoko savitumą, farsų, liaudies švenčių, karnavalų tradicijas, nes Rablė juoko esmę nulėmė kaip tik liaudiški jo kūrybos šaltiniai.
Rablė romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ nelengva skaityti ir suprasti. Savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu jis prilygsta tokiems pasaulinės literatūros šedevrams kaip Dantės „Dieviškoji komedija“, Servanteso „Don Kichotas“, H. Melvilio „Mobis Dikas“, Dž. Džoiso „Ulisas“.
