Aristotelis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas.
Kartu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje.
Turinys |
[taisyti] Gyvenimas
384 m. pr. m. e. Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, dabartinė Graikijos Makedonijos provincija, Makedonijos karaliaus Aminto III-ojo dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje. Tėvai anksti mirė, augo globėjų šeimoje. 367 m.pr.m.e 17-kos metų Aristotelis pradėjo lankyti Platono Akademiją Atėnuose.
Nuo 343 m. pr. m. e. buvo Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, įkūrė Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą).
347 m. pr. m. e. Platonas mirė, o Akademijai vadovauti pradėjo ne akivaizdžiai gabiausias ir talentingiausias Aristotelis, bet Speusipas, Platono sūnėnas. Aristotelis dėl Atėnuose išplitusių antimakedonietiškų nuotaikų išvyksta į Mažąją Aziją, Atarneus valdovo Hermiaso dvarą, kur veda jo įdukrę Phytias.
[taisyti] Politikos ir valstybės samprata
Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu - tai menas valdyti valstybę. Žvelgiant plačiau Aristotelio politika įjungia ir kitas jo metafizikos dalis, yra neatskiriamai susijusi su etikos ir valstybės samprata. Čia jo "politika" įgyja naują, gilesnę prasmę ir sunkiai suvokiama neišnagrinėjus jo minčių apie valstybės atsiradimą, tikslą ir santvarkas.
Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų - šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra tobulesnė už kitas dvi, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimybė buvo žmoguje jau nuo pat pradžių, nes "žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas". Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai mano, kad valdžia valstybėje - tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.
Valstybę Aristotelis apibrėžia kaip "piliečių bendrabūvio formą, kurioje piliečiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi įstatymų". Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga. Aristotelis, nors ir pripažindamas valstybinės santvarkos keitimosi galimybę, rašė, kad įstatymai yra pagrindas tam, kad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Jis pirmasis iš Antikos mąstytojų užsiminė apie valdžios padalinimą į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisinę. Tačiau Aristotelis neatskyrė jų moderniaja prasme, o tik paminėjo kaip atskirai egzistuojančias nagrinėdamas piliečio sampratą.
Aristotelis teigia, kad "valstybė pagal savo prigimtį yra daugis" ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes "iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali". Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Pasak Aristotelio "valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius". Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines - juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.
Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t.y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo "absoliutus". Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, o skirtumas buvo tik tame, kokiam visuomenės sluoksniui buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.
Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Vergų Arisotelis iš viso nepriskyrė valstybei ar net visuomenei, apibrėždamas juos kaip būtinus įrankius.
Aristotelio nuomone tam, kad būtų galima gyventi laimingai, reikia ne tik dvasinės pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialinių turtų. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.
[taisyti] Pasaulio samprata
Aristotelis išgarsėjo savo teiginiu: „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė". Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime - jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti substancija.
Iš kiekvieno analizuojamo daikto galima išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoka ir yra bendros tos rūšies daiktams. Tas bendras savybes Aristotelis vadina forma, o kitas, individualias, - materija. Tik geometrinių kūnų forma sutampa su jų geometrine forma. Kai kalbame apie žmogų turime omeny ne kūno dalių formą, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beforme, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, ką individualios savybės yra kintamos. Materijos sąvoka Aristotelio filosofijoje praranda ankstesnę prasmę. Ikisokratikai Talis, Anaksimenas, Demokritas materiją suprato skirtingai, bet visi jie laikė ją apibrėžta, turinčią tam tikru bendrų savybių. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“ materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Panašiai mąstė tik Anaksimandras.
Būtent beformė materija, Aristotelio būties struktūroje, užėmė žemiausią padėtį. Aukščiau jos - negyvi organizmai, virš jų – gyvi. Dar aukščiau – siela. Aukščiausią padėtį užima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ja yra grynasis Protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Kitaip nei kiti filosofai Aristotelis atsisakė priešinti realybę ir regimybę. Jo teigimu, viskas juda kol pasiekia savo natūralią vietą. Judėjimas yra laikinas, natūrali kūno būsena- ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, bet todėl kad jų judėjimo trajektorijos yra tobulos ir juos judina Dievas.
Aristotelio kosmologija turi aiškiai išreikšta geocentrinį pobūdį, kas nebuvo būdinga jo mokytojui. Kadangi žemė visatos centras, tai judėjimas turi tik dvi kryptis: aukštyn ir žemyn. Žinoma tai kas aukščiau yra tobula. Visa dangaus sritis yra dieviško veikimo vieta.
[taisyti] Bibliografija
Apie Aristotelį
- Ackrill, J.L. „Aristotelis“. — Vilnius, Pradai, 1994, ISBN 9986-405-21-1
Vertimai į lietuvių kalbą
- „Apie sielą“ (vertė Vosylius Sezemanas). — Vilnius, Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1959
- „Poetika“ (vertė Marcelinas Ročka). — Vilnius, 1959
- „Rinktiniai raštai“ (vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas; įvadinis straisnis — Albinas Lozuraitis; sudarė Antanas Rybelis). — Vilnius, Mintis, 1990, ISBN 5-417-00158-9 [Įeina „Kategorijos“, „Nikomacho etika“, „Poetika“]
- „Politika“ (vertė Mindaugas Strockis). — Vilnius, Pradai, 1997, ISBN 9986-405-55-6
- „Metafizika (Fragmentai iš pirmos, septintos ir tryliktos knygų)“ (vertė A. Kairienė) // Estetikos istorija. Antologija. I dalis. — Vilnius, Pradai, 1999, p. 570-574
- „Didžioji etika. Antra knyga“ (vertė A. Kairienė) // Estetikos istorija. Antologija. I dalis. — Vilnius, Pradai, 1999, p. 587-588
