Watkins Glen International Raceway
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
„Watkins Glen International“ (dažnai trumpiau vadinama Glenu) yra automobilių lenktynių trasa netoli Votkins Gleno (Watkins Glen) miestelio Niu Jorko valstijoje, pietiniame Senekos ežero krante. Trasa labiausiai žinoma kaip JAV Didžiojo prizo rengėja nuo 1961 iki 1980 metų, tačiau per jos gyvavimą buvo arba yra rengiamos ir kitų klasių lenktynės, tarp jų:
- NASCAR Busch Series
- NASCAR Nextel Cup
- Formulė-1
- IROC
- Champ Car
- Indy Racing League
Turinys |
[taisyti] Pirmosios lenktynės Votkins Glene
Rengti lenktynes šio miestelio apylinkėse pirmiausiai kilo mintis Cameronui Argentsingeriui, kurio šeima turėjo vasarnamį apylinkėse. Jau 1948 metais buvo surengtosios pirmosios, Amerikos sportinių automobilių klubo (SCCA) sankcionuotos lenktynės, pavadintos „Watkins Glen Grand Prix“. Jos buvo surengtos sudėtingoje 6,6 mylių (10,6 km) trasoje, nutiestoje vietiniais viešojo naudojimo keliais. Pirmuosius kelis metus dalis trasos ėjo miestelio centru, kur žiūrovai atsistoję ant šaligatvio stebėdavo pralekiančius automobilius. Deja, 1952 metais lenktynių metu vienas iš dalyvių nesuvaldė automobilio ir rėžėsi į žiūrovų grupę, užmušdamas vieną ir sužeisdamas dar kelis. Dėl šios priežasties jau kitais metais trasa buvo sutrumpinta iki 4,6 mylių (7,4 km) ir automobiliai į miestelį nebevažiuodavo.
1956 naujai suformuota „Watkins Glen Grand Prix Corporation“ nupirktame 550 akrų (2,2 km²) plote, kuriuo ėjo ir dalis senosios trasos, pastatė nuolatinę lenktynių trasą. Jos ilgis buvo 2,35 mylios (3,78 kilometro). Trasą suprojektavo Billas Millikenas. Jau 1957 be kasmetinių SCCA lenktynių buvo surengtos ir pirmosios „NASCAR Grand National Series“ lenktynės, o 1958-1960 rengtos „Formula Libre“ varžybos į trasą pritraukė ir tuometinių automobilių sporto legendų, tarp jų Jacką Brabhamą, Stirlingą Mossą, Philą Hillą ir Daną Gurney'ų.
[taisyti] JAV Didysis prizas
Po dviejų neypatingai sėkmingų Formulės-1 vizitų Jungtinėse Amerikos Valstijose (1959 metais Sebringe, Floridoje, bei 1960 metais Riversaide, Kalifornijoje), organizatoriai intensyviai ieškojo naujos vietos lenktynėms rengti. Likus vos šešioms savaitėms iki suplanuoto „Formula Libre“ etapo, Cameronas Argentsingeris buvo informuotas, kad vietoj to paruoštų trasą paskutiniajam Formulės-1 čempionato etapui. Dauguma parengiamųjų darbų jau buvo atlikti, tad organizatoriams beliko įrengti techninio aptarnavimo zoną, atitinkančią „europietiškus“ standartus, su dengtu stogu. Septyni amerikiečiai dalyvavo pirmosiose „Formulės-1“ lenktynėse, o nugalėtoju tapo britas Innesas Irelandas. Didžiuliam gerbėjų džiaugsmui, antrąją vietą užėmė vietinis lenktynininkas, Danas Gurney'us.
JAV didysis prizas Votkins Glene netrukus tapo tradiciniu rudens reginiu, ir didžiulės automobilių sporto gerbėjų minios patraukdavo į Niu Jorko valstijos vakarus. Ne ką mažiau populiarus Votkins Glenas tapo ir vairuotojų bei komandų tarpe. Nemenką reikšmę tam, be abejo, turėjo tai, kad piniginis prizų fondas JAV Didžiajame prize neretai būdavo didesnis už visų kitų etapų prizinius fondus kartu sudėjus. Didžiųjų prizų vairuotojų asociacija (GPDA) net tris kartus (1965, 1970, 1972) pripažino JAV Didįjį prizą geriausiai organizuotomis metų lenktynėmis.
Išskirtine lenktynių Votkins Glene ypatybė buvo jų starto teisėjas, Texas Hopkinsas. Dėvėdamas įprastinį sau violetinės spalvos švarką, su didžiuliu cigaru dantyse ir atsiduodamas savo darbui visa širdimi, Hopkinsas buvo įsimintiniausias starto teisėjas visoje Formulės-1 istorijoje. Bolidams sustojus į starto vietas, jis pražygiuodavo priešais juos nusisukęs nugara, tada staigiai atsigręždavo ir šokinėdamas į orą pradėdavo mosuoti žalia vėliava. Lygiai taip pat pasibaigus lenktynėms jis sutikdavo ir finišuojančius, tik šįsyk mosuodamas languotą vėliavą.
1971 metais trasa buvo rekonstruota ir smarkiai pakeista. Trasos ilgis padidėjo nuo 2,35 mylių iki 3,377 (5,44 km), pridėjus keturis posūkius, sudarančius „boot“ (batas) arba „anvil“ (priekalas) vadinamą kompleksą. Be to, buvo kiek pakoreguoti paskutinieji posūkiai, o starto-finišo tiesioji buvo iškelta iš savo senosios vietos prieš „S“ kompleksą prieš „The 90“ posūkį. Nepaisant patobulinimų, trasos populiarumas pradėjo ristis nuokalnėn, o po kelių siaubingų ir kartais mirtinų avarijų trasa apskritai pasidarė nemėgiama. Galų gale dėl finansinių ir saugumo problemų JAV GP buvo iškeltas iš Votkins Gleno. 1980 metais įvykusias paskutiniąsias lenktynes laimėjo „Williams“ bolidą vairavęs Alanas Jonesas.
[taisyti] Amerikos autosporto Mekos bankrotas
Glenas be Formulės-1 lenktynių rengė ir kitas automobilių sporto lenktynes: Can-Am, Trans-Am, IROC bei sportinių automobilių lenktynes ištvermei, be to, Formulės-5000 ir CART čempionatų etapus. Lenktynių įvairovė įtvirtino trasos, kaip JAV autosporto širdies, reputaciją. Nuo 1968 iki 1981 Votkins Gleno šešių valandų lenktynėse dalyvavo to meto geriausi lenktynininkai, tokie kaip Mario Andrettis, Jacky Ickxas, Pedro Rodriguezas, Derekas Bellas. Kelios lenktynės neretai vykdavo tą patį savaitgalį, sutraukdamos milžiniškas žiūrovų minias. Deja, praradusi JAV Didįjį Prizą, trasa susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais ir vos po metų, 1981-aisiais, paskelbė apie savo bankrotą ir užsidarė.
[taisyti] Atgimimas
Du metus trasa buvo beveik neprižiūrima ir per tą laiką surengė vos keletą SCCA lenktynių, kuriose žiūrovai beveik nesilankė. 1983 metais „Corning Enterprises“, netoliese įsikūrusios „Corning Glass Works“ dukterinė įmonė, bendrai su „International Speedway Corporation“ įsigijo trasą ir ją pervadino „Watkins Glen International“.
Atnaujinus infrastruktūrą ir šiek tiek pakeitus trasos konfigūraciją, 1984 metais trasa vėl atsidarė ir surengė IMSA sankcionuotas „Camel Continental“ lenktynes, kurios buvo rengiamos iki pat 1995 (paskutiniuosius du metus kaip „The Glen Continental“, po to, kai „Camel“ pasitraukė iš IMSA).
1986 metais NASCAR aukščiausia lyga sugrįžo į autodromą po ilgos pertraukos rengti vieno iš vos trijų etapų neovalinėje trasoje. Tiesa, lenktynėms buvo pasirinkta sutrumpinta trasos versija: išvažiavę iš „Loop“ posūkio, automobiliai važiuodavo tiesiai, neužsukdami į „Boot“ segmentą.
1991 metais ir antroji NASCAR serija, „Busch Series“, surengė 150 mylių (241.5 km) lenktynes šioje trasoje. Jas laimėjo Terry Labonte, vėliau tapęs tikru šios trasos ekspertu ir laimėjęs net tris etapus iš eilės 1995, 1996 ir 1997 metais. Be to, nuo 1995 metų lenktynės jau tęsdavosi 200 mylių (322 km). Taip pat pažymėtina, kad tai buvo pirmosios tiesiogiai per televiziją transliuotos „Busch Series“ lenktynės.
Tik 1998 ir 1999 metais lenktynėse nugalėjo nuolatiniai „Busch Series“ lenktynininkai, visais kitais atvejais nugalėtojo laurai atitekdavo lenktynininkams iš aukštesnės lygos, vadinamiesiems „Busch'o reketuotojams“ (Buschwhackers). Tam pasitarnavo tai, kad etapas buvo nukeltas į tą patį savaitgalį, kai „Winston Cup“ rengdavo lenktynes Sonomoje, Kalifornijoje.
Po 2001 metų sezono „Busch Series“ etapas „Watkins Glen International“ nustotas rengti ir grįžo tik 2005, kaip apšildančios lenktynės „Nextel Cup“ etapui.
Pora incidentų 1991 metais sukėlė rimtų susirūpinimų trasos saugumo, ko pasekmė buvo prieš „Loop“ posūkį įrengta stabdymo zona iš dviejų viražų. Pirmiausiai Tommy Kendallas „Camel Continental“ lenktynių metu patyrė rimtus kojų sužalojimus, o po septynių savaičių NASCAR lenktynininkas J.D.McDuffie tame pačiame „Loop“ posūkyje žuvo susidūrimo metu.
1996 „The Glen Continental“ lenktynės vėl sugrįžo prie šešių valandų formato ir susigrąžino senąjį Gleno šešių valandų lenktynių pavadinimą. IMSA rengė varžybas du metus, kol neįvyko skilimas organizacijoje. Po to lenktynių organizavimą 1998-iesiems perėmė SCCA. 1999 FIA GT serija surengė 500 kilometrų lenktynes. Dar kitais metais, šešių valandų lenktynės grįžo į Votkins Gleną, šįkart jau organizuojamos Didžiosios Amerikos Lenktynių Keliuose Asociacijos (Grand American Road Racing Association, Grand-Am).
2005 lenktyniniai bolidai taip pat sugrįžo į trasą po 25 metų pertraukos - „Indy Racing League“ pasirinko Votkins Gleną viena iš trijų neovalinių trasų savo čempionatui. Kadangi trasa iki tol buvo pritaikyta sportiniams bolidams, trasos savininkams teko saugumo dėlei įvykdyti trasos rekonstrukciją, atnaujinant apsauginius užtvarus, išasfaltuojant kai kurias išslydimo zonas bei pažeminant trasą supančius kerbus, kurie iki tol priversdavo šoktelėti netgi masyvias NASCAR Nextel Cup mašinas.
