Vladimiras Zubovas (agronomas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vladimiras Vladimirovičius Zubovas (1887 m. spalio 13 d. Ginkūnuose (Šiaulių raj.) - 1959 m. vasario 4 d. Kaune) – agronomas, visuomenės veikėjas. Dabikinės ir Judrelių dvarų savininkas. Vladimiro Zubovo ir Sofijos Zubovienės - Bilevičiūtės sūnus. Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės brolis, architekto Vladimiro Zubovo tėvas.
[taisyti] Biografija
Vaikystė prabėgo Ginkūnuose, baigė Šiaulių gimnaziją, studijavo Halės universitete, Berlyne apgynė disertaciją ir gavo agronomijos daktaro laipsnį. Jis atsisakė siūlomų laboranto pareigų Halės universitete ir grižęs iš Vokietijos su žmona ir mažu sūneliu į Dabikinės dvarą, čia pradėjo ūkininkauti. 1911 - 1941 m savo dvaruose eksperimentais gerino Lietuvos juodmargių galvijų veislę.
Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Kaune, dirbo leidykloje, Žemės ūkio akademijoje tvarkė biblioteką, dėstė Veterinarijos akademijoje, darbavosi Biologijos institute. Galėjo atsidėti mokslinei veiklai, nes pokario metais teko vėl iš naujo apginti disertaciją, gavo žemės ūkio mokslų kandidato diplomą. Toliau plėtojo savo mokslinį darbą, eksperimentavo, kaip runkelius tręšti valgomąja druska, net rengėsi vykti į Vidurinę Aziją tęsti bandymų druskožemiuose.
Nuo 1955 m. pirmininkavo Jonavos rajono „Komunaro“ kolūkyje. Čia jis energingai ėmėsi darbo: parengė durpių kompostavimo technologiją, rūpinosi moksliškai tręšti pievas. Kolūkis pradėjo kopti iš atsilikimo. Pašlijus sveikatai atsisakė šio darbo.
Parašė knygas: „Gyvulių šėrimas kolūkiuose“, „Ankštiniai pašariniai augalai“, „Kailinių žvėrelių ir triušių auginimas“.
1999 m. balandžio 14 d. jo giminėms įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, kuriuo jis apdovanotas už žydų gelbėjimą karo metais.
