Vladimiras Zubovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vladimiras Zubovas (1862 m. vasario 13 d. Šiauliuose - 1933 m. birželio 23 d. Medemrodėje (Akmenės valsč.) – Platono Zubovo, po Žečpospolitos padalijimo gavusio valdyti Šiaulių ekonomiją, tiesioginis palikuonis, dvarininkas ir revoliuciomierius, ūkininkas, agronomas, lietuviškos spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas. Vyriausias Nikolajaus ir Aleksandros Zubovų sūnus, Dmitrijaus Zubovo brolis. Sofijos Zubovienės - Bilevičiūtės ir Veros Ušakovos - Bielskienės - Zubovienės vyras. Vladimiro Zubovo ir Aleksandros Zubovaitės - Fledžinskienės tėvas.

[taisyti] Išsilavinimas, šeima

1881 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1886 m. - Peterburgo universitetą, kur studijavo chemiją, didžiavosi, kad šį mokslą jam dėstė patsai Dmitrijus Mendelejevas. Bestudijuodamas Peterburge susipažino su Sofija Bilevičiūte, pirmąja lietuve, įsigijusia aukštąjį mokslą, lankiusią garsiuosius Bestuževo kursus. Sofija buvo kilusi nuo Raseinių, jos motina buvo iš Klišių dvaro. Bilevičiai giminystės ryšiais buvo susieti su lenkų generolo Juzefo Pilsudskio motina.

Peterburge studijų metais įsįjungė į „Narodnaja Volia“ - lietuvių ir lenkų socialistų partijos „Proletariato“ veiklą, net pateko į šios partijos centro komitetą. Ketino atsisakyti paveldėtojo turto bei grafo titulo, pereiti į pogrindį ir atsidėti revoliucinei kovai su carizmu. Tačiau bendraminčiai jaunuolį nuo tokio posūkio atkalbėjo, sakydami, kad naudingesnis revoliuciniam judėjimui jis būsiąs, jei paremsiąs jį materialiai, be to, svarbu čia ir grafo autoritetas, padėtis.

Su Sofija Bilevičiūte susituokė 1884 m. Tėvų buvo išleistas į Vokietiją, Halėje studijavo veterinariją. Nuo 1890 metų įsikūrė Ginkūnuose ir ėmėsi ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, pradėjo verstis gyvulininkyste, gerinti pieninių karvių bandą, tobulindamas žemės dirbimą pritaikė Vokietijoje įgytas agronomo žinias. Ginkūnų dvaras tapo svarbiu ekonominiu bei kultūriniu centru. Atnaujintą ir perstatytą Lepšių dvarą savo motinos Aleksandros atminimui įamžinti pavadino Aleksandrija.

[taisyti] Visuomeninė veikla

Sofijos ir Vladimiro Zubovų šeima steigė lietuviškas mokyklas. Pirmoji slapta įsteigta Ginkūnuose 1896 m. (1995 m. pavasarį jai suteiktas Sofijos ir Vladimiro Zubovų vardas). Nuo 1900 m. jų steigiamos ir globojamos Ginkūnų, Naisių, Gubernijos, Dabikinės, Medemrodės mokyklos buvo oficialios, su dėstomąja rusų kalba, bet slaptai dėstyta ir lietuvių kalba. Nuo 1905 m. mokyklose lietuvių kalba buvo dėstoma jau oficialiai. Sofija pati inspektavo mokyklų darbą, vesdavo gamtos pamokas, dažnai skaitė viešas paskaitas suaugusiems. Svarų indėlį V. Zubovas įnešė į lietuviškos spaudos platinimą spaudos draudimo metais. Jis aktyviai rėmė lietuvių tautinio atgimimo judėjimą. Gubernijos dvaro sandėliuose buvo laikomos ir perskirstomos laikraščių „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“, „Darbininkų balsas“ siuntos.

1898 m. su broliu Dmitrijum dovanojo dvaro žemės ir plytų Mergaičių gimnazijos statybai Šiauliuose. 1900 m. organizavo visuomeninės bibliotekos draugiją, buvo jos pirmininkas. Užleido bibliotekai antrąjį Didždvario rūmų aukštą, padovanojo jai knygų, Šiaulių ekonomijos archyvą. 2000 knygų bibliotekai padovanojo Peterburgo leidėja P. Popova. 1913 m. bibliotekoje jau buvo 9270 tomų, per metus apsilankydavo po 8-9 tūkst. skaitytojų.

1904 m. birželio 12 d., Kairiuose buvo sušauktas didžiulis lietuvių šviesuomenės susirinkimas prisidengiant gegužinės vardu. Jį globojo pats grafas, dvaro valdytojas Vincas Janavičius, Sofija Zubovienė, jame dalyvavo apie 300 lietuvių veikėjų, tarp jų Jonas Jablonskis, Juozas Ambrozaitis, Vladas Putvinskis, Marija Pečkauskaitė, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, Povilas Višinskis, daug moksleivių ir studentų. Kol dvaro klojime žiūrovai stebėjo lietuvišką vaidinimą, rūmuose vyko politinio pobūdžio posėdis, kuriame tartasi, kaip kovoti su caro administracija.

V. Zubovo paramos sulaukė ir Dabikinės dvare įvykęs garsusis Varpininkų organizacijos suvažiavimas, kuriame ši organizacija tapo Lietuvos demokratų partija. Suvažiavime dalyvavo Povilas Višinskis, Andrius Bulota, Felicija Bortkevičienė, Antanas Smetona bei daugelis kitų plačiai anuomet žinomų visuomenės veikėjų.

1905 m. Zubovų dvare vyko Vinco Kapsuko steigiamos „Draugo“ organizacijos suvažiavimas. 1904 - 1914 m. finansiškai rėmė LSDP, socialdemokratinės spaudos leidimą ir platinimą. Dvare įsteigė biblioteką Šiaulių gimnazijos moksleiviams ir leido joje rinktis jų slaptoms organizacijoms. Globojo revoliucionierius, skyrė lėšų jiems ginti teisme.

1907 m. rugpjūčio 21 d. pasitikėjimo bendrovė, kuriai vadovavo Jonas Vileišis, Stasys Matulaitis ir Vladimiras Zubovas perėmė laikraščio „Vilniaus žinios“ leidybą. 1908 m. buvo vienas iš Literatūros, dramos ir muzikos draugijos „Varpas“ steigėjų, dalyvavo jos teatro pastatymuose.

Po 26 bendro gyvenimo metų 1911 m. Sofijos ir Vladimiro Zubovų santuoka iširo. Sofija, likusi dukters Fledžinskienės šeimoje ir toliau gyveno Ginkūnuose, o Vladimiras su antrąja žmona Vera Ušakova-Bielskiene persikėlė į Medemrodės dvarą. 1914 m. Medemrodės dvare slėpė V. Mickevičių-Kapsuką, pabėgusį iš Sibiro tremties, padėjo jam išvykti į Tilžę, o iš ten - į Zakopanę.

Kaip ir daugelis kitų Lietuvos gyventojų, Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukęs į Rusiją apsistojo Peterburge, šelpė ir telkė pabėgėlius. 1916 m. gruodžio 11 d. Peterburge įsteigė tremtinių šalpos „Grūdo“ draugiją ir buvo jos pirmininkas.

1916 - 1917 m. redagavo savo įsteigtą socialistų revoliucionierių laikraštį „Naujoji Lietuva“. Neretai jo puslapiuose pasirodydavo ir V. Zubovo straipsnių, raginančią ruoštis grįžti ir tvarkyti savo kraštą. Dar tebešeimininkaujant kaizeriniams okupantams, grižo į Medemrodę, greitai likvidavo karo pėdsakus ir netrukus į šį nuošalų Žemaitijos kampą pradėjo plaukti ekskursijos pasižiūrėti, kaip ir Lietuvoje galima moksliškai, pelningai šeimininkauti.

1921 m. dovanojo Šiaulių miestui dvaro rūmus su biblioteka, kuriuose vėliau buvo įkurta Šiaulių mokytojų seminarija (dabar - Šiaulių universiteto Menų fakultetas). Dalyvavo steigiant „Žiburėlio“ draugiją, „Kultūros“ bendrovę, gamintojų bei vartotojų kooperatyvus.