Žydai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žydo sąvoka naudojama įvairiomis reikšmėmis, tačiau dažniausiai žydais vadinami judaizmo tikėjimo žmonės, taip pat žydų tautybės ir kultūros atstovai. "Žydų tauta" pačių žydų suprantama šiek tiek skirtingai, nei kitos tautos, nes yra labiau susijusi su tikinčiųjų bendruomenės idėja ir "tauta" labiau reiškia tai, kad žydai esą vieno protėvio palikuonys.

Atsižvelgiant į skirtingą sąvokos "žydas" interpretavimą įvairiais vertinimais žydai sudaro apie 0,2 proc. pasaulio gyventojų arba 13 mln. Daugiausia žydų gyvena JAV - apie 5 671 000 ir Izraelyje - 5,3 mln. XX a. pradžioje reikšminga žydų dalis gyveno Rusijos imperijoje, daugiausia Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje (virš 4 mln.).

Žydų protėviu laikomas Abraomas, kuris galbūt gyveno apie 1800 m.pr.m.e. Jis buvo vienos vakarų semitų klajoklių genties, kuri gyveno kažkur tarp Viduržemio jūros ir Mesopotamijos, vadovas. Judaizmo įkūrėju laikomas Mozė.

[taisyti] Žydai Lietuvoje

Žydų atsiradimas Lietuvoje susijęs su tragiškais įvykiais Vakarų ir Centrinėje Europoje XI-XII amžiuje. Kryžiaus karai, turkų osmanų puolimai vijo žydus iš Palestinos į Centrinę ir Rytų Europą. Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno XII amžiuje. Gedimino valdymo metais jų atvyko kartu su kitais amatininkais ir pirkliais. Gyveno atskiromis bendruomenėmis (kahalais).

Pirmieji įstatymai, kurie mini žydus, buvo Vytauto privilegijos Trakų žydams 1388 birželio 24 d., Bresto (Brastos) - 1388 Liepos 21 d. Vėliau (1388-1389) privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams. Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai - laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva. Žudiko turtą pasiimdavo didysis kunigaikštis. Už žydo turto vagystes buvo kariama. Iš privilegijų matyti žydų verslai - palūkininkavimas, prekyba (privilegijoje nėra duomenų apie žydus amatininkus arba žemdirbius). Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius.

XVI a. pradžioje LDK buvo 6000 žydų, XVI a. viduryje – apie 10 000. Didieji kunigaikščiai ir didikai visokeriopai rėmė turtingus žydus, nes šie už nuošimčius skolino jiems pinigų, krašte plėtojo piniginę prekinę apyvartą.

Lietuvoje 1861 m. panaikinus baudžiavą žydų ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų teisės tapo vienodos. Lietuviai galėjo laisvai keltis gyventi į miestus. Taip pat panaikinus cechų sistemą ir lietuviams buvo lengviau užsiimti amatais. XIX a. I pusėje Lietuvoje sparčiai vyko pramoninė revoliucija, tai yra vis didesnė bendrojo vidaus produkto dalis buvo pagaminama mieste. Lietuvos žydai sudarydami apie 10 % Lietuvos gyventojų valdė apie 80 % pramoninės gamybos ir prekybos. Lietuvos valdžia įvertinus, kad vis didesnė šalies kapitalo dalis koncentruojama miestuose ėmėsi veiksmų sumažinti žydų įtaką valstybės ūkyje. Agronomams, kurie buvo išlaikomi valstybės ir į jų pareigas įeidavo važinėti po kaimus ir konsultuoti ūkininkus žemės ūkio klausimais, buvo nurodyti valstiečius agituoti kurti kooperatyvus, taip pat agituoti juose apsipirkinėti. Kooperatyvai buvo kuriami dabartiniu akcinių bendrovių principu. Žmonės įnešdavo savo indėlį ir tikėdavosi gauti dalį nuo pelno. Kooperatinės parduotuvės dirbo dabartinių parduotuvių principų, juose nebuvo galima derėtis, visoms prekėms buvo uždedamas vienodas ar diferencijuotas mokestis. Žydai savo turimuose parduotuvėse dažniausiai dirbo patys ir dėl kiekvienos prekės su jais buvo galima derėtis. Kooperatinių parduotuvių kūrimasis buvo priešiškai sutiktas žydų, joms didmenine prekyba užsiimantys žydai nenorėdavo paduoti prekių, siūlydavo pirkti brangiau negu, kad būtų pardavę žydams. Žydai, turintys nuosavas parduotuves, pradėdavo jose pardavinėti tokias pačias prekes kaip ir kooperatyvuose, tokiomis pačiomis kainomis, o dažnai net ir už savikainą. Nežiūrint žydų pasipriešinimo kitų tautybių žmonių kooperatyvų daugėjo.