Europos Sąjungos plėtra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Europos Sąjunga po savo susikūrimo keletą kartų sėkmingai plėtėsi priimdama naujus narius. Plėtros procesas nėra sustojęs ir ateityje planuojama priimti dar daugiau naujų narių. Nuolatinė Europos Sąjungos plėtra kelia vis daugiau klausimų dėl jos plėtros ribų - ar Europos Sąjunga turėtų apsiriboti geografine Europa, ar naujų narių priėmimas neparalyžiuos ir taip sudėtingo sprendimo priėmimo mechanizmo?

Paskutinis plėtros etapas, kai Europos Sąjunga prasiplėtė iki 25 narių pareikalavo ES institucijų reformų bei paskatino Europos Sąjungos Konstitucijos, kurią turi ratifikuoti visos šalys per 2005-2006 m., sudarymą.

Europos Sąjunga: tamsiai mėlyna - senosios narės, šviesiai mėlyna - naujausiai priimtos, pilka - kandidatės

[taisyti] Europos Sąjungos plėtros chronologija

• 1950 : 6 narės įkūrėjos: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija, Vokietija (Vokietijos Federacinė Respublika);
• 1973 : Airija, Danija (įskaitant Grenlandiją, bet be Farerų salų), Jungtinė Karalystė;
• 1981 : Graikija
• 1985 : vasario 1 d., po 1982 metų referendumo, iš ES išstoja Grenlandija;
• 1986 : Ispanija, Portugalija;

[taisyti] Pirmoji plėtra į Rytus 1990 m.

Principinis sprendimas išplėsti Europos Sąjungą į Centrinę ir Rytų Europą buvo priimtas 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje. Tuo pat metu buvo patvirtinti ir kriterijai, kuriuos turi atitikti šalys, pretenduojančios tapti Europos Sąjungos narėmis ("Kopenhagos kriterijai"):

• politinis kriterijus: stabilios politinės institucijos garantuojančios demokratiją, teisės viršenybė, žmogaus teisės, pagarba mažumų teisėms;
• ekonominis kriterijus: veikianti rinkos ekonomika, galinti išlaikyti konkurencinį spaudimą Europos Sąjungos rinkoje;
• acquis communautaire perėmimo kriterijus: šalies kandidatės sugebėjimas perimti esančius reikalavimus, nustatytus Europos Sąjungos viduje.

1990 m. po Vokietijos suvienijimo, į Europos Sąjungą įjungiama buvusi Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika).

[taisyti] Antroji plėtra į Šiaurės bei Rytų Europą 1995 m.

• 1995 : Austrija, Suomija, Švedija;

[taisyti] Trečioji plėtra (į Rytus) 2004 m.

• 2004 m. įstoja Vidurio, Rytų Europos bei Baltijos šalys kaip Čekija, Estija, Kipras (išskyrus šiaurinę salos dalį), Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, rengiamasi 2007 plėtrai (Bulgarija ir Rumunija, stojimo sutartis pasirašyta 2005 balandžio 25 d.).

[taisyti] Ketvirtoji plėtra į Rytus 2007 m.

2007 sausio 1 dieną pagal pasirašytą stojimo sutartį prie Europos Sąjungos prisijungs Bulgarija bei Rumunija.

[taisyti] Valstybės kandidatės

"Valstybės kandidatės" statusą greta Bulgarijos ir Rumunijos taip pat turi Kroatija, Makedonija bei Turkija.

2004 m. gruodžio 16-17 d. Europos Vadovų Taryba remdamasi Europos Komisijos pranešimu, nusprendė pakviesti derėtis Turkiją dėl stojimo į ES. 2005 metų spalio 3 dieną pradėtos stojimo derybos su Turkija.

Derybas dėl stojimo su Europos Sąjunga spalio 4 dieną pradėjo ir Kroatija.

2004 kovo 22 Makedonija Dubline pateikė prašymą tapti ES nare. 2004 m. gruodžio 16-17 d. buvo pakviesta Europos Vadovų Tarybos derėtis dėl stojimo į ES. Šiuo metu yra sunkumų dėl tautinių mažumų reikalų (dėl albanų kaip ir Serbijoje). 2005 m. gruodžio 15 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime oficialia kandidate tapti ES nare tapo Makedonija.

Dar kelios stiprios Europos valstybės nėra įstojusios į Europos Sąjungą - Norvegija, Šveicarija, Islandija, Lichtenšteinas. Norvegija ir Šveicarija mėgino pradėti derybas dėl stojimo (Norvegija - net du kartus), tačiau derybos nutrūko dėl stojimui nepritarusių referendumų.

Europos mažosios valstybės (San Marinas, Andora, Monakas) tikriausiai niekada taip ir neįstos į Europos Sąjungą, kadangi jų specialūs įstatymai labai prieštarauja ES standartams. Vatikanas taip pat neturėtų stoti į sąjungą dėl savo unikalaus statuso.

[taisyti] Potencialios šalys kandidatės

Manoma, kad Serbija, Juodkalnija ir Bosnija ir Hercegovina galėtų įstoti dar iki 2020 m., jei pagerės ekonominė padėtis, atslūgs etninė įtampa. Viršūnių Susitikime Tesalonikuose 2003 m. kaip vienas iš svarbiausių ES plėtros tikslų buvo nustatyta buvusios Jugoslavijos valstybių integracija.

Šis tikslas taipogi taikytinas ir Albanijai, kuri jau yra pasirašiusi ES Asociacijos sutartį.

[taisyti] Kitos kandidatės

Oficialiai daugiau valstybių kandidačių nėra. Pastaruoju metu Ukraina ir Gruzija yra pareiškusios sieksiančios įstojimo į ES. Taip pat, Europos Sąjunga dar gali plėstis Balkanų regione - galimos kandidatės prisijungti yra Serbija ir Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Albanija bei Moldavija.

[taisyti] Plėtros motyvai

[taisyti] Ekonominės priežastys

• Bendrosios ES rinkos, prekybos plėtra ir augimas,
• Rinkų bei eksporto plėtra,
• Galimybės keistis ištekliais (žmogiškaisiais, gamtos ištekliais bei kt.)
• Regiono konkurencingumo stiprinimas (Kinijos, JAV bei kitų esamų ir būsimų supervasltybių atžvilgiu).

[taisyti] Politiniai motyvai

Vinstonas Čerčilis 1946 m. išskyrė šiuos pagrindinius motyvus:

• Santarvė: demokratinė Europa - kaip alternatyva nacionalinėms valstybėms.
• Saugumas ir taika: atskiros valstybės iki 1945 m. taip ir nesugebėjo išvengti karų.
• Laisvė ir mobilumas: laisvas prekių (kapitalo, paslaugų, asmenų) judėjimas, keitimasis informacija bei idėjomis, nuomonėmis.
• ekonominė gerovė: didesnis ekonominis stabilumas ir aiškesnės perspektyvos.
• Bendra įtaka ir potenciali galia: kartu ES valstybės akumuliuoja didesnius išteklius ir pasižymi didesne įtaka tokių valstybių kaip JAV, Rusija, Kinija atžvilgiu nei veikdamos atskirai ir žiūrėdamos vien tik savo interesų.