Branduolinės valstybės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Branduolinės valstybės - branduolinį ginklą turinčios šalys. Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui septyniose šalyse (JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija ir Pakistanas).

Be šių valstybių branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100-200 branduolinių galvučių arsenalą. Apie tai, kad turi branduolinį ginklą yra paskelbusi ir Šiaurės Korėja, kuri 2006 m. spalio 9 d. paskelbė įvykdžiusi sėkmingą branduolinio ginklo bandymą. Šiuo metu keletas valstybių kaltina Iraną kuriant branduolinį ginklą, nors Iranas oficialiai teigia, kad jo branduolinė programa yra skirta tik taikiems tikslams.

Anksčiau branduolinių bombų turėjo Pietų Afrika, vėliau jų atsisakė. Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina turėjo branduolinių bombų, nes žlugus TSRS jos liko šių šalių teritorijose, vėliau jos buvo atiduotos Rusijai. Branduolinį ginklą taip pat bandė kurti Argentina (Huemulo projektas).

Branduolines programas, siekdamos įsigyti branduolinių bombų, vykdė, bet vėliau atsisakė dar kelios valstybės. Esama įtarimų, kad kelios valstybės branduolines programas gali vykdyti ir dabar, ir tokie įtarimai stipresnėms valstybėms neretai tampa pretekstu taikyti įtariamoms šalims sankcijas ar net jas pulti (Irako karas).

Šalių branduoliniai arsenalai (branduolinių bombų kiekiais; branduolinės galimybės netiesiogiai priklauso nuo galvučių kiekio, nes kai kurios šalys (Indija, Pakistanas) stengiasi kurti silpnesnes bombas, daugiau pritaikytas panaudoti mūšio lauke, kitos turi miestams naikinti skirtas bombas. Tik kelios šalys turi raketų, kurios gali smogti bet kur pasaulyje, tuo tarpu likusios valstybės bombas gali panaudoti tik savo regionuose):