Vievis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tai straipsnis apie Lietuvos miestą. Apie ežerą Elektrėnų savivaldybėje skaitykite straipsnyje Vievis (ežeras).
| Vievis | |
|---|---|
  |
|
| Valstybė: | Lietuva |
| Savivaldybė: | Elektrėnų savivaldybė |
| Gyventojų (2006): | 5 142 |
Vievis - miestas tarp Vilniaus ir Kauno, Elektrėnų savivaldybėje, 14 km į rytus nuo Elektrėnų; Vievio seniūnijos centras. Miestas išsidėstęs į šiaurę nuo Vievio ežero.
Vievis išsidėstęs abipus magistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir greta svarbaus Vilniaus-Kauno geležinkelio, kuriuo važiuoja rusų traukiniai į Karaliaučių bei traukiniai iš Vilniaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Šeštokus, Varšuvą. Vievyje yra geležinkelio stotis, autobusų stotis.
Yra Šv. Onos bažnyčia, cerkvė. Kur kas garsesnė cerkvė stovėjo anksčiau greta stačiatikių vienuolyno ir spaustuvės, kur spausdinta svarbi stačiatikių istorijai raštija. Tą cerkvę nugriovė Napoleonas, o nauja buvo pastatyta vėliau.
Veikia kelios žinomos įmonės - „Vievio paukštynas“, „Vievio malūnas“, „Automagistralė". Yra du muziejai - geologijos ir kelininkystės (Kelių muziejus). Taip pat yra viešbutis, keli barai ir parduotuvės (iš didesnių tinklų - viena „Maxima“, viena "LeaderPrice", kelios „Aibės“ parduotuvės). Yra gimnazija, pradinė mokykla ir meno mokykla.
[taisyti] Istorija
Rašytiniuose šaltiniuose Vievis pirmą kartą paminėtas 1539 m. (nors kai kurie šaltiniai nurodo 1522 metus). Apie 1600 m. Oginskis pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, spausdinusi kirilines knygas. Pirmieji jos leidiniai (maldaknygės bažnytine slavų kalba) pasirodė 1611 m. 1619 m. čia išspausdinta Meletijaus Smotnickio „Slavų gramatika“ - viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų. Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis.
1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatė katalikų bažnyčią, 1837 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. 1812 m. gruodžio 10 d. grįždamas iš Rusijos Vievyje buvo sustojęs nakvynei vienas žymiausių Napoleono karo vadų - Neapolio karalius Muratas.
Miestelis pradėjo augti XIX a. II pusėje, nutiesus geležinkelį Varšuva - Peterburgas ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį. Iš Punsko atvykęs ir čia apsigyvenęs kovotojas už lietuvybę vaistininkas Jurgis Milančius (1869-1956) ragino lietuvius nepamiršti gimtosios kalbos ir ginti savo tiesas, ilgus metus platino lietuvišką žodį Vievyje, dalyvavo knygnešių veikloje. Jo vaistinė (kartu buvo ir gyvenamasis būstas) buvo knygnešių susitikimo vieta bei draudžiamos spaudos slaptavietė. J. Milančiaus ir jo bendraminčių dėka lietuviai pirmiausia išsikovojo, kad Vievio bažnyčioje būtų įvestos pamaldos lietuvių kalba. J.Milančius buvo ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas bei vedėjas. Jo namuose kurį laiką gyveno rašytoja Sofija Pšibiliauskienė - Lazdynų Pelėda. Vievyje ji parašė apysaką „Klaida“.
Tarpukario Lietuvos laikais Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Pokario metais buvo rajono centras. Panaikinus Vievio rajoną, miestas prijungtas prie Trakų rajono, nuo kurio kartu su Elektrėnais ir kitomis to rajono teritorijomis, nuo kurių Elektrėnai yra arčiau nei Trakai, atjungtas per savivaldybių reformą ir suformuota Elektrėnų savivaldybė. Vievyje buvo renkami parašai už tai, kad miestelis nuo Elektrėnų tvarkytųsi nepriklausomai. Greta Vievio yra Balceriškių RRS, retransliacijos stiebas ir radijo relinės linijos iš Vilniaus į Kauną dalis.
1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės.
Miestelio centre daugiausia yra medinių pastatų; naujesni rajonai turi nemažai sovietmečiu statytų daugiabučių ar dviaukščių privačių mūrinių namų.
1999 m. gegužės 20 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas.
