Slavų kalbos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Slavų kalbos - artimai susijusių indoeuropiečių kalbų grupė. Jomis kalba slavų tautos, gyvenančios Rytų Europoje, dalyje Centrinės Europos, Balkanuose ir šiaurės Azijoje. Jomis kalba apie 270 mln. žmonių.
Mokslininkai dalija slavų kalbas į 3 pagrindines šakas:
- Rytų slavų, į kurią įeina rusų kalba, ukrainiečių kalba, gudų (baltarusių) kalba ir rusinų kalba
- Vakarų slavų, dalijamą į 3 pogrupius:
- Čekų kalba ir slovakų kalba
- Sorbų kalba, dalijama į auštutinę ir žemutinę tarmes
- Lenkų kalba ir jai giminingos kašubų kalba, palabiečių
- Silezų kalba
(Palabio slavų) kalba ir obodritų kalba
- Pietų slavų, dalijamą į 2 pogrupius:
- Vakarų pogrupis - slovėnų kalba, kroatų kalba, bosnių kalba, juodkalniečių ir serbų kalba (kai kurie slavistai pastarąsias keturias laiko viena serbų-kroatų kalba)
- Rytų pogrupis - bulgarų kalba ir slavų makedonų kalba (dalis slavistų, ypač Bulgarijoje ir Graikijoje (gyventojų: 6 000 - 8 000), kad slavų makedonų kalba nėra kalba, o tik regioninis bulgarų kalbos variantas arba jos tarmė).
 |
| Slavų kalbos Europoje |
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
