Martynas Yčas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Martynas Yčas (1885 m. lapkričio 13 d. Šimpeliškių sodžiuje, Biržų rajone - 1941 m. balandžio 5 d. Rio de Žaneire) - žymus teisininkas ir politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.
[taisyti] Biografija
Kai jam buvo penkeri, tėvas buvo priverstas emigruoti į Ameriką, nes grėsė ištrėmimas į Sibirą už draudžiamųjų lietuviškų raštų platinimą. Pradinį mokslą išėjo Biržų liaudies mokykloje. 1900 m. brolis Jonas Yčas nusivežė jį į Peterburgą, kuriame pats studijavo ir parengė stoti į gimnaziją. 1903 m. įstojo į Pernavos (Pernu, Estija) gimnazijos trečiąją klasę. 1906 m. išvyko pas brolį Joną į Tomską, metus mokėsi privačiai, o 1907 m. išlaikė abitūros egzaminus ir pradėjo studijuoti teisę Tomsko universitete. 1911 m. baigė studijas. Jo diplominis darbas „Evangelikų bendruomenės atsiradimas ir organizacija Lietuvoje ir kunigo padėtis joje“ buvo įvertintas aukso medaliu, o autoriui pasiūlyta likti universitete ir rengtis profesūrai. Tačiau jis atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti prisiekusiojo advokato Petro Leono padėjėju.
1912 m. dvidešimt šešerių metų M.Yčas išrenkamas Kauno gubernijos atstovu Rusijos IV Valstybės dūmoje. Per visą kadenciją, gindamas lietuvių tautos reikalus plenariniuose posėdžiuose kalbėjo 26 kartus. Prasidėjus pasauliniam karui, naudodamasis Valstybės dūmos atstovo statusu, 1914 m. lapkričio 21 d. Vilniuje įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, dalis draugijos Centro komiteto su M. Yču pasitraukė į Rusiją ir įsikūrė Peterburge. Rusijoje draugija įkūrė per 250 skyrių, kurie globojo daugiau kaip 100 000 pabėgėlių iš Lietuvos bei tremtinių, teikė jiems materialinę paramą, steigė mokyklas, padėjo plėtoti kultūrinį gyvenimą. 1916 m. birželio 11 d. kaip Lietuvių draugijos pirmininkas gavo audienciją pas Katalikų bažnyčios vadovą popiežių Benediktą XV ir prašė jį moraliai paremti lietuvių tautos siekį išsivaduoti iš tautinės priespaudos bei per bažnyčias organizuoti materialinę pagalbą nukentėjusiesiems dėl karo.
Po 1917 m. Vasario revoliucijos Valstybės dūmos Vykdomasis komitetas jį paskyrė vyriausiuoju švietimo reikalų komisaru, o Laikinoji vyriausybė pakvietė užimti švietimo viceministro postą. Dirbdamas vyriausybėje rūpinosi, kad naujoji Rusijos valdžia paskelbtų Lietuvos nepriklausomybę. 1917 m. gegužės 27 d.– birželio 3 d. Rusijos lietuvių seime nuosekliai gynė Lietuvos nepriklausomybės siekį, padėjo organizuoti Rusijos armijoje tarnavusių lietuvių tautinius dalinius. Po bolševikų perversmo kartu su kitais lietuvių veikėjais sumtas ir įkalintas Voronežo kalėjime. Ištrūkęs iš kalėjimo slapstėsi ir 1918 m. balandžio 17 d. grįžo į vokiečių okupuotą Lietuvą.
1918 m. birželio pradžioje Lietuvos Taryba jį paskyrė savo atstovu Ukrainoje ir pavedė tvarkyti karo pabėgėlių bei tremtinių grąžinimo reikalus. 1918 m. liepos 13 d. kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą.
Nuo 1918 m. lapkričio 11 d. Martynas Yčas - pirmosios Laikinosios Lietuvos vyriausybės finansų ministras. Šias pareigas ėjo trijuose ministrų kabinetuose iki 1919 m. balandžio 12 d. Lietuvai išrūpino 100 milijonų markių Vokietijos paskolą. Tai buvo materialinis pagrindas valstybei kurti, jos kariuomenei organizuoti. Vadovaudamas Finansų ministerijai kurį laiką ėjo ir prekybos bei pramonės, taip pat susisiekimo ministrų pareigas.
Nuo 1919 m. kovo 7 d. Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys, delegacijos pirmininko Augustino Voldemaro pavaduotojas. Kartu ėjo Vyriausybės finansų įgaliotinio pareigas ir sėkmingai vedė derybas dėl paskolų bei Lietuvai reikalingiausių prekių.
Vienas pirmųjų Lietuvos bankininkų, padėjęs kloti šalies ekonomikos pamatus. Dar 1918 m. gruodžio 1 d. kartu su Adomu Prūsu, Saliamonu Banaičiu ir kitais įkūrė Prekybos ir pramonės banką, kuris 1926 m., susiklosčius nepalankioms aplinkybėms bankrutavo. Nuo 1920 m. jis sukūrė akcines pramonės ir prekybos bendroves „Lietuvos garlaiviai“, organizavusią užsienio prekybą, miško paruošų įmonę „Eglynas“, aliejaus fabriką „Ringuva“, žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo įmonę „Patrimpas“, Kauno miesto statybos bendrovę „Butas“, importo ir eksporto firmą „Dubysa“, ketaus liejinių ir mašinų gamybos įmonę „Nemunas“, verpimo ir audimo fabriką Panevėžyje.
Jo kūrybinę bibliografiją sudaro daugiau, kaip 200 originaliosios kūrybos bei vertimų tomų. Jis rašė laikraščiams ir žurmalams „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvos aidas“, 1914–1915 m. redagavo ir leido žurnalą „Vairas“, 1916–1918 m. „Lietuvių balsas“. 1912 m. Biržuose įsteigė spaustuvę, kur iki 1915 m. buvo spausdinamas ir jo su kunigu Petru Jakubėnu redaguotas „Biržų kalendorius“. Su žmona Hypatija Yčiene įsteigė ir 1922–1923 m. redagavo evangelikų reformatų laikraštį „Mūsų žodis“. 1935–1936 m. išėjo trys atsiminimų knygos bendru pavadinimu „Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais“.
1912 m. išrinktas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kuratorium, vėliau daug kartų buvo renkamas sinodų pirmininku. Kartu su kitais 1922 m. įsteigė Lietuvių evangelikų reformatų draugiją, buvo jos pirmininkas.
Traukdamasis nuo tarybinės okupacijos 1940 m. birželio 25 d. su šeima emigravo į Vakarus. Tačiau kelionė per Vokietiją, Portugaliją, Braziliją karo metais buvo ilga ir sunki. Rio de Žaneire jį ištiko stiprus širdies priepuolis. Palaidotas Rio de Žaneiro Šv. Jono Krikštytojo kapinėse.
