Lietuvos Taryba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos Taryba - 1917 metų rugsėjo 18 - 23 dienomis Jono Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje išrinkta institucija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės. Pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona.
Lietuvos Taryba palaikė ryšius su lietuvių išeivių organizacijomis, organizavo lietuvių konferencijas Berne ir Stokholme. Įsimintiniausias Tarybos nuopelnas - 1918 vasario 16 dieną pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas.
1918 liepos 11 paskelbė Lietuva konstitucine monarchija ir išrinko Viurtenbergo hercogą Vilhelmą fon Urachą sosto karaliumi - Mindaugu II; nes bijojo agresijos iš vokiečių puses; padėčiai pasikeitus 1918 lapkričio 02 atšaukė savo nutarimą ir priėmė pirmąją laikinąją konstitucija.
Tarybos nariai:
- Pranas Dovydaitis
- Jonas Basanavičius
- Antanas Smetona
- Aleksandras Stulginskis
- Saliamonas Banaitis
- Mykolas Biržiška
- Kazys Bizauskas
- Steponas Kairys
- Petras Klimas
- Donatas Malinauskas
- Vladas Mironas
- Stanislovas Narutavičius
- Alfonsas Petrulis
- Jonas Smilgevičius
- Justinas Staugaitis
- Jurgis Šaulys
- Kazimieras Steponas Šaulys
- Jokūbas Šernas
- Jonas Vailokaitis
- Jonas Vileišis
1918 liepos 11 Lietuvos Taryba pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą. Kilus bolševikų okupacijos grėsmei, 1919 metų sausio 2 Taryba persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Tų pačių metų balandį Taryba išrinko pirmąjį Lietuvos prezidentą - Antaną Smetoną, balandžio 16 dieną paleista, bet gan greitai vėl sušaukta ir baigė darbą tik 1920 gegužės 15 dieną susirinkus Steigiamajam Seimui.
