Kvantinė mechanika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kvantinė mechanika, kartais vadinama kvantine fizika, yra fizikos teorija, atsiradusi XX a. pradžioje. Ši teorija aprašo mikrodaleles (atomus, elektonus, protonus, neutrinus ir kt) ir jų sąveikas. Šios dalelės iš esmės skiriasi nuo klasikinės mechanikos aprašomų materialiųjų taškų. Todėl klasikinė fizika negalėjo paaiškinti tokių reiškinių kaip šiluminis spinduliavimas, fotoefektas, atomų spektro linijų pasiskirstymas ir kt.
Prie kvantinės mechanikos teorijos sukūrimo daugiausia prisidėjo tokie mokslininkai kaip Erwin Schrödinger, Werner Heisenberg, Albertas Einšteinas, P.A.M. Dirac, Nilsas Boras ir John von Neumann. Teorijos atsiradimą galime sieti su mokslininkais dirbusiais Centrinėje Europoje, Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat Anglijoje.
Esminiai kvantinės mechanikos principai:
- Šviesa yra kvantuota.
- Elektromagnetiniam laukui ir materijai būdingos ir dalelių, ir banginės savybės (bangos-dalelės dualumas).
- Heizenbergo neapibrėžtumo principas - jei tiksliai apibrėžta dalelės padėtis erdvėje, tai negalima pasakyti koks jos judesio kiekis ir atvirkščiai.
- Paulio draudimo principas - du fermionai negali užimti vienos ir tos pačios būsenos vienu laiko momentu.
- Šredingerio lygtis.
 |
Šis fizikos straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
