Kauno kalėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kauno kalėjimas (Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas) – įkalinimo įstaiga Kauno miesto centrinėje dalyje, pastatyta 1864 m. Čia kalėjo vienas 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadų Antanas Mackevičius, to paties sukilimo dalyvis Mykolas Elvyras Andriolis, revoliucionierius Feliksas Dzeržinskis, „Keturi komunarai“, kiti žymūs žmonės.

[taisyti] Pastato istorija

Cariniu laikotarpiu areštines arba kalėjimus turėjo beveik visi apskričių miestai. Kaune 1823 m. pastatytas klasicistinių formų medinis kalėjimas, panašus į arklių pašto stotį Rotušės aikštėje. Šis statinys su 9 kamerom, virtuve, pirtimi ir sargybine stovėjo prie Sankt Peterburgo plento (Savanorių prospekte, ties dabartine Prisikėlimo bažnyčia). Areštinei kurį laiką naudoti ir uždaryto dominikonų vienuolyno korpusai.

Įkūrus Kauno guberniją, susirūpinta didesnio kalėjimo statyba. Caro administracija nutarė panaudoti Kauno pilies mūrus: gal merkantiliniais sumetimais, kad reikės mažiau statybinių medžiagų, o gal ir norėdama greičiau ištrinti miesto veide prarasto valstybingumo žymes. Tačiau techniškai šis uždavinys pasirodė sunkiai įgyvendinamas. Vėliau planuota panaudoti bernardinų vienuolyno pastatus.

Galiausiai 1849 m. apsistota ties teritorija miesto „Naujajame plane“, prie Bolšaja Sadovaja (Kęstučio g.) ir Garnizonaja (A. Mickevičiaus g.) gatvių. Parengtas ir patvirtintas 300 vietų kalėjimo projektas, tačiau neatsirado rangovo, galinčio jį įgyvendinti. Tik 1857 m. sutarta su III gildijos Kauno pirkliu Bereliu Šternfeldu - jis apsiėmė per trejus su puse metų pastatyti kalėjimą ir atiduoti jį valstybei, kuri per 30 metų nuomodama grąžins išlaidas.

Statybos sąmata sudaryta 156,7 tūkstančio sidabro rublių. Šternfeldas gavo iš iždo 68 tūkstančius rublių paskolą ir 1858 m. pavasarį pradėjo darbus. Tačiau įvykdė tik pagrindinius - nuo apdailos ir vidaus įrangos darbų atsisakė. Dėl to kalėjimo užbaigimas užsitęsė iki 1864 m. Suimti 1863 m. sukilimo dalyviai buvo įkalinti nebaigtose įrengti patalpose.

Šternfeldas sumūrijo trijų aukštų pailgo plano pastatą su simetriškais rizalitais kiemo pusėje. Nuo abiejų gatvių užstatymo linijos jis šiek tiek atitrauktas, nes nutarta palei šaligatvį sodinti medžius, kurie pridengtų aklinas tvoras ir grotuotais langeliais skaidytus fasadus. Pagrindinis įėjimas buvo ilgajame fasade - iš A. Mickevičiaus gatvės pusės.

Archyviniai dokumentai mini, jog kalėjimą ruoštasi statyti „po normalnomu čertežu“. Tai reiškia, jog naudotas „norminis“ („pavyzdinis“) projektas, parodantis, kokios kalėjime turi būti patalpos ir kaip jas racionaliai išdėstyti. Bendro pobūdžio norminį projektą pritaikė Kauno gubernijos statybos skyriaus architektas Nikolajus Ikonnikovas (1818 - 1858 m.).

1882 m. kalėjimo pastatas iš Šternfeldo perėjo valstybės nuosavybėn. Tuoj pat parengiamas jo išplėtimo projektas, patvirtintas Sankt Peterburge 1883 m. kovo 30 d. Pagal jį prie A. Mickevičaus gatvės sumūryti du vienodi administracijos korpusai, atskirti kiemai (administracinis, tarnautojų, ūkinis bei kalinių - vyrų ir moterų). Visa teritorija apjuosta 4 m aukščio mūro tvora su spygliuotų vielų užtvara. Kiemo fasade tebėra išlikęs sargybos posto balkonėlis.

Šternfeldo statytas trijų aukštų pagrindinis korpusas atsidūrė komplekso viduryje. Jame buvo bendros kameros, išdėstytos abipus ilgo koridoriaus kiekviename aukšte. Centrinėje pastato ašyje buvo laiptinė, cerkvė (per du viršutinius aukštus) ir katalikų koplyčia (pirmame aukšte). Pusrūsyje - valgykla ir virtuvė (atskira krikščionims ir žydams), karceriai, sandėliai, įvairios dirbtuvės. Kalėjime buvo numatytos 553 vietos.

Kalėjimo viršininkas ir jo padėjėjai gyveno nameliuose prie vartų (virš kontoros ir sargybinės), prižiūrėtojai - vieno aukšto fligelyje. Tarnautojams vietos buvo mažoka, todėl prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytas naujas dviaukštis gelsvų plytų korpusas (dabar Kęstučio g. 37). Išvaizda jis priminė nuomojamą namą. Tuo pačiu laikotarpiu sumūryta pirtis kieme.

Atsikūrus Lietuvos valstybei, pastatus perėmė Teisingumo ministerija, juose veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas - didžiausias Lietuvoje. Kartu su kalėjimui priklausiusiais Kauno IX fortu bei Dimitravo (Kretingos raj.) priverčiamojo darbo stovykla čia buvo laikoma iki dviejų tūkstančių kalinių.

Tarpukario metais rimtos pastatų modernizacijos ar plėtimo nesiimta. Šiek tiek pagerintos buities sąlygos: 1936 m. įvestas centrinis šildymas, įrengta ligoninė (III aukšte), buvusi cerkvė pritaikyta katalikų koplyčiai (ją dekoravo dailininkas Mstislavas Dobužinskis), o stačiatikių cerkvė perkelta į pirmą aukštą. Ankstesnės koplyčios vietoje įrengta mokykla. Namo prie Kęstučio gatvės pirmame aukšte išsidėstė buhalterija, kontora, antrame - prižiūrėtojų bendrabutis.

Daugiausia dėmesio skirta dirbtuvėms, kadangi už stalių gaminius, siuvamus rūbus, automobilių remontą kalėjimas gaudavo nemažą pelną. Prieš 1929 m. pastatytos stalių dirbtuvės prie Spaustuvininkų gatvės, virš pirties sumūrytas antras aukštas šaltkalvių dirbtuvėms ir kalvei. Kampe prie Kęstučio ir A. Mickevičiaus gatvių sankryžos buvo vienaukštė raudonų plytų krautuvė, kurioje prekiauta kalinių gamintais baldais, suvenyrais.

Pagrindinis kalėjimo korpusas, statytas pirklio Šternfeldo, nepasižymėjo gera kokybe. Nors sienos ir storos (apie 50 cm), tačiau dėl blogai užpildyto oro tarpo jos skilinėjo ir sviro. Teisingumo ministerija paskelbė konkursą naujo kalėjimo projektui, ketindama iškelti šią istaigą į miesto pakraštį. „Lietuvos aidas“ 1933 m. pradžioje rašė, jog konkurso sąlygomis domisi ne tik vietiniai, bet ir Šveicarijos, Prancūzijos, SSRS inžinieriai. Tačiau jokių poslinkių iki karo neįvyko.

Senasis pastatas tarnavo ir prie tarybų valdžios. Ministrų Tarybos sprendimu kalėjimą nutarta panaikinti tik 1960 m. Pagrindinis korpusas iš pradžių atiduotas Kauno technologiniam technikumui, 1975 m. iš pagrindų rekonstruotas ir pritaikytas Politechnikos instituto „Vibrotechnikos“ sektoriui. Nugriovus administracijos namelius su vartais (1973 m.), paaukštinus krautuvės pastatą (1960 ir 1988 m.), aplinka visiškai pasikeitė.

1997 m. pradėta pastato rekonstrukcija. Nuo 2004 m. birželio 10 d. čia veikia Kauno tardymo izoliatorius - viena moderniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. Jo teritorija užima apie 7 000 m².