Ironija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ironija – paslėpta patyčia, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, rašomojoje – kabutės. Ironiją galima laikyti ne tik vien tropu, kartais visą pasakojimą ar net didelės apimties kūrinį suprantame kaip ironišką žvilgsnį į pasaulį. Ironšku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės.
[taisyti] Pavyzdys
Žmogus - ne mašina gi. Pavargsta - Balys Sruoga apie įnirtingai kalinius mušantį fašistą (romanas "Dievų miškas").
