Induizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Induizmo simbolis - šventasis garsas om

Induizmas (सनातन धर्म - sanatana dharma) - viena iš Indijos religijų. Šiuo metu turinti apie 650-800 mln. pasekėjų, iš kurių 96 % gyvena Indijos subkontinente. Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių religija pasaulyje (po krikščionybės ir islamo). Induistai sudaro religines mažumas kai kuriose Azijos šalyse (Šri Lankoje, Pakistane, Bangladeše, Singapūre, Indonezijoje), Rytų ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje (ypač Jungtinėje Karalystėje).

Išsivystė iš brahmanizmo ir budizmo I-V a. Induizmo šventosios knygos - vedos. Pagal vedas Dievas arba Brahmanas esantis kiekviename individe.

Beveik visi indai gerbia brahmanus, tiki įsikūnijimu sielų (karmos dėsnis) ir dievų. Induistai gerbia visus gyvūnus, labiausiai - karves. Šventas gyvūnas - gyvatė, augalas - lotosas, upė - Gangas. Jie Nevalgo mėsos (ypač jautienos ir veršienos), tuokiasi su savo kastos nariais. Skirtingai nei kitos didžiosios religijos Induizmas teikia mistinę ir teologinę prasmę fizinei meilei.

Induizmo religija - fragmentuota, neretai apibūdinama kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti nei bendros doktrinos, nei vieno, visų tikinčiųjų garbinamo dievo. Induizmas pasižymi panteono, kultų, sektų ir krypčių įvairovė, pranašo ar įkūrėjo bei bažnytinės organizacijos nebuvimas. Dėl tokio pliuralizmo induizmui būdinga pakantumas, sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Induistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras induizmo pagrindas yra socialinė institucija - kastų sistema ir vedų, kaip šventųjų knygų, pripažinimas. Induizme svarbios samsaros, majos doktrinos - tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis induistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį.

[taisyti] Istorija

Lyginant su kitomis didžiosiomis religijomis, induizmui būdinga nuolatinė kaita ir plėtra. Dėl sinkretinio pobūdžio ir vidinės įvairovės hinduizmas negali įgyti jokios „užbaigtos“, aiškiai apibrėžtos formos, struktūros, doktrinos. Seniausieji tradiciniai elementai adaptuojasi naujose sąlygose, suderinami su modernybe, lengvai modifikuoja ir absorbuoja naujoves.

Induizmas - viena seniausių pasaulio religijų, pradėjusi formuotis maždaug prieš 4000 metų. Jo ištakos senovės arijų religijoje ir ankstyviausių autochtoninių subkontinento gyventojų kultuose. Apie Indo slėnio civilizacijos laikų (apie 2500-1600 pr. m. e.) religiją žinoma labai nedaug, tačiau akivaizdu, kad vandens baseinai, deivės, medituojančio asketo, buivolo, gyvatės simboliai, turėję religinę arba bent kultinę prasmę, ir kiti nebūdingi arijų religijai elementai, buvo integruoti induizme ir užėmė jame svarbią vietą.

[taisyti] Vedizmas

Senovės arijų tikėjimas atsispindi jų šventosiose knygose – vedose ir dažnai vadinamas vedine religija, arba vedizmu, kaip savita religija egzistavusiu maždaug iki VI a. m. e. Vedos („Žinojimas“), nuo gilios senovės laikomos amžinai egzistuojančia, niekieno nesukurta tiesa, išminčių riši išgirsta apraiška (šruti), jų įsiminta ir vėliau užrašyta sanskrito kalba. Vedas sudaro keturi rinkiniai (samhitos), sukurti maždaug XV-V amžiais pr. m. e.: Rigveda (himnai), Jadžurveda (mantros - užkeikimai ir formulės, vartojamos ritualų metu), Samaveda (melodijų rinkinys), ir kiek vėliau sukurta Atharvaveda (maldos, užkeikimai, ritualinės formulės, himnai). Kiekviena samhitą papildo brahmanos (ritualų aprašymai), aranjakos („miškų knygos“, skirtos atsiskyrėliams asketams) ir upanišados (filosofinio pobūdžio traktatai). Tūkstančiai vedinių tekstų sudaro induizmo kanoną, kurį tik labiau labiau apsišvietę tikintieji geriausiu atveju žino iš ištraukų arba atpasakojimų. Atskiras kanono dalis ir šventas formules mintinai moka ritualus atliekantys brahmanai ir religiniai mokytojai (guru).

Vedinė religija turėjo bendrų bruožų su kitų senovės indoeuropiečių, ypač indoiranėnų religiniais įvaizdžiais. Arijai garbino griaustinio ir lietaus dievą Indrą, pasaulinės tvarkos kūrėją Varuną, saulės dievą Surją, ugnies dievą Agnį ir daug kitų dievų, jų religija buvo politeistinė, panašiai kaip senovės graikų bei romėnų. Iš vedinio periodo induizmas perėmė vedų tekstus ir politeizmą, tačiau, nežiūrint sakralinio vedų pobūdžio, radikaliai pakeitė panteono sudėtį: svarbiausieji vedų dievai laikui bėgant neteko reikšmės, juos pakeitė dievai, kurie vedose buvo antraeiliai arba visai neminimi.

[taisyti] Brahmanizmas

Esmingiausias vedinės religijos elementas buvo aukojimo ritualai, ir amžiams bėgant jų vykdytojai brahmanai sudarė atskirą luomą, pretendavusį į aukščiausiąją vietą besiformuojančioje kastų (varnų) sistemoje, aukščiau kšatrijų - karių ir valdovų, vaišjų - eilinių bendruomenės narių ir šudrų - tarnų. Dėl ypatingos brahmanų vietos hierarchijoje kai kurie istorikai vedinę religiją vadina brahmanizmu, kiti šiuo terminu apibrėžia pereinamąjį laikotarpį (apie VI-II aa. pr. m. e.) tarp vedizmo ir klasikinio induizmo formavimosi pradžios. Tuo laikotarpiu vyko luomų fragmentacija į smulkesnes kastas (džati), atsirado mokymas apie pareigas priklausomai nuo varnos ir gyvenimo stadijos (varnašrama dharma), žmogaus gyvenimo tikslus (purušartha), sielų transmigraciją, karmą, individualios sielos (atmano) ir kosminės dvasios (Brahmano) tapatybę.

Klasikinio induizmo formavimasis užėmė ilgą laikotarpį maždaug nuo II a. pr. m. e. iki V a., kada populiariausiais dievais tampa Šiva (sutapatintas su vediniu Rudra) ir Višnus, ir atitinkamai induizme išryškėja dvi pagrindinės srovės – šivaizmas (šaivizmas) ir višnuizmas. Tačiau tai nebuvo skilimas į antagonistiškas ar konkuruojančias sektas: vienybę simbolizavo Trimurti (“Vieno trijose formose”) įvaizdis – figūra su trimis (Brahmos, Višnaus ir Šivos) veidais. To laikotarpio pabaigoje plinta ir deivių kultas: pradedama garbinti Višnaus žmona Lakšmi, Šivos žmona Parvati (Durga). Vedos ir toliau buvo laikomos kanonu, kai kurių jų dalių, ypač upanišadų, svarba padidėjo, tačiau rėmėsi klasikinis hinduizmas daugiausia naujais smriti (“įsiminto”, “padavimų”) tekstais, kurių autoriais laikomi žmonės, legendiniai arba realiai gyvenę autoriai. Smriti literatūra apjungia epą ir religinio bei pasaulietinio turinio traktatus.

[taisyti] Mahabharata ir Ramajana

Šiuo laikotarpiu baigiamos kurti ir išpopuliarėja didelės apimties epinės poemos (itihasa – “istorijos”) Mahabharata ir Ramajana, kuriose taip pat daug religinio ir filosofinio pobūdžio kūrinių, tarp jų ir vienas svarbiausių hinduizmo tekstų Bhagavadgyta. Kitą smriti dalį sudarė dharma-šastros („dharminiai traktatai“), kuriose aiškinami įvairūs induizmo ir indų visuomenės gyvenimo aspektai; (žinomiausi yra Manu-smriti ”, apie II-III a.a.) ir dharma-sutros - savotiški vadovėliai bei traktatai apie tikinčiųjų, pirmiausia - brahmanų pareigas ir gyvenimo būdą. Eiliniams tikintiesiems šalia epo svarbiausiu žinių apie tikėjimą šaltiniu tampa puranos – mitologiniai pasakojimai apie pasaulio kilmę, įvairius dievus (daugiausia Višnų ir Šivą bei jų skirtingus įsikūnijimus) ir valdovus. Pagrindinių puranų yra 18. Atotrūkį nuo vedinės religijos nulėmė kelios aplinkybės. Amžiams bėgant, išblėso prisiminimai apie arijų protėvynę šaltesniuose kraštuose, apie jų kovas su autochtoniniais gyventojais ir pusiau klajoklinį gyvenimo būdą. Gamtinės sąlygos, politiniai ir socialiniai pokyčiai, valstybių ir miestų augimas, ypač Guptų imperijos klestėjimo laikotarpis (IV-VI a.) įtakojo ir pasaulėžiūrą. Saulės dievas Sūrja, karingasis Indra ir kiti vedinio panteono dievai darėsi mažiau svarbūs, formavosi pasaulėjauta, apjungianti stabilumą (Višnus kaip visatos saugotojas) ir cikliškumą (Šiva kaip griovėjas ir statytojas). Guptų laikais vietoj ankstyvesnių nedidelių medinių šventovių pradėta statyti iš akmens, plytų, uolienos. Induizmas plito tarp autochtoninių dravidų ir kitų nearijinių etnosų. Plitimo procesas, dabar dažnai apibrėžiamas sanskritizacijos terminu, vyko dviem, dažniausiai tarpusavyje susietais būdais. Nearijų genčių ir politinių junginių vadai, siekdami aukštesnio statuso, pasikviesdavo brahmanus, kurie atlikdavo ritualus ir sukurdavo fiktyvias genealogijas, įrodančias dinastijos kilmę iš kšatrijų varnos; tokiu būdu valdovų kvietimu būdavo įkuriamos agraharos - brahmanų bendruomenės, kurios nuomojo dovanotus sklypus vietiniams žemdirbiams. Masiniame lygyje induizmas plito, vietiniams gyventojams perimant esmines indų normas (pirmiausia nevalgyti jautienos) ir papročius. Laikui bėgant, tokia bendruomenė gaudavo kastos statusą, kaip taisyklė – hierarchijos apačioje (šudrų varnoje). Konfesinė naujų grupių integracija buvo gana paviršutiniška: pripažinę brahmanų autoritetą ir perėmę kai kurias indų normas, konvertitai ir toliau garbino savo dievus, kurie buvo įjungiami į indų panteoną, ir kitus sakralinius objektus. Kai kurie nearijių dievai užėmė labai svarbią vietą indų panteone: Krišna (kaip Višnaus įsikūnyjimas), Šivos sūnus – Ganeša (su dramblio galva), beždžionių dievas Hanumanas ir daug kitų. Ypatingos įtakos turėjo derlingumo – Žemės-motinos, gimdytojos kultai, iš kurių induizme išsivystė moteriškojo prado šakti kultas (šaktizmas, tantrizmas), deivių garbinimas (Durga, Kali, Lakšmi, Sarasvati) ir erotiniai bei seksualiniai Šivos (lingamas – falas kaip Šivos simbolis) ir Krišnos kulto aspektai.

[taisyti] Viduramžiai

Viduramžiais nauja tendencija hinduizme buvo bhakti – atsidavimo, meilės personaliniam dievui judėjimas. Nors toks požiūris skelbiamas jau Bhagavadgytoje, kur Krišna aiškina meilę dievui kaip efektyviausią išsigelbėjimo kelią, bhakti pradininkais laikomi IV a. religinių himnų autoriai ir atlikėjai tamilų krašte. Šivos garbintojai najanarai ir Višnaus garbintojai alvarai giedojimu gimtąja kalba ir šokiu išreikšdavo savo meilę dievui. Bhaktų religinė lyrika davė labai stiprų postūmį Indijos tautų literatūrinių kalbų raidai. Bhaktų judėjimas sustiprėjo vėlyvesniais šimtmečiais, kada į Indiją pradėjo skverbtis islamas ir galiausiai musulmonai tapo beveik viso subkontinento valdovais. Šiaurės Indijoje (ir šventajame Varanasio mieste) buvo sugriautos beveik visos indų šventovės. Reakcija į religinę kai kurių valdovų-musulmonų netoleranciją buvo naujų bhakti krypties sektų plitimas (ypač Bengalijoje), filosofinis atsidavimo dievui pagrindimas (Vallabha, 1479-1531, Čaitanja, XVI a.), taip pat nauji mokymai (sikhizmas). Islamas buvo pirmoji konfesija, kurios induizmas nesugebėjo absorbuoti, greičiau atvirkščiai – jis atliko pirmą didelį skilimą Indijos civilizacijoje: naują tikėjimą priėmė ketvirtadalis subkontinento gyventojų, dėl religinių skirtumų kai kuriuose etniniuose regionuose (Pandžabe, Bengalijoje) moderniaisiais laikais susiformavo skirtingos tautos.

[taisyti] Induizmo reformacija ir neohinduizmas

Per savo ilgą istoriją induizmas nuolat keitėsi, evoliucionavo. Tačiau žymiausi pokyčiai įvyko per pastaruosius du amžius: kolonijinės modernizacijos eigoje ir po nepriklausomybės atkūrimo. Tiesioginis susidūrimas su Vakarų civilizacija, ypač apie du šimtmečius trukęs britų valdymas, palietė visus Indijos visuomenės gyvenimo aspektus, taip pat religiją. Indijos kultūrinis elitas, ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Indija taip lengvai tapo tolimos ir, indų požiūriu, mažos valstybės kolonija, šalia kitų Indijos silpnumo priežasčių matė ir religijos vaidmenį. Todėl induizmo reformatoriai vienu metu siekė dviejų tikslų:

modernizuoti religiją, atmetant arba apribojant stabų garbinimą, populiarinant monoteistines idėjas ir ypač susilpninant kastų nelygybę;
apginti ir išaukštinti hinduizmą kaip Indijos civilizacijos pagrindą. Pirmieji reformatoriai (R. M. Roy 1828 m. isteigta Brahmo samadž) skelbė radikalias monoteistines idėjas, smerkė stabmeldystę, sektantizmą. D.Sarasvati “Arja samadž” (įsteigta 1875) šalia šitų postulatų kvietė atkurti “tikrąjį” vedinį tikėjimą, o mistikas Ramakrishna (1836-1886) ir jo mokinys Vivekananda (1869-1902) sutaikė reformacines idėjas ir tradicinį induizmą skelbdami, kad visos religijos ir visi dievo garbinimo būdai yra teisingi (Ramakrishnos misija, įsteigta 1897). Tokiu būdu, induizmo reformacijos mėginimai turėjo revaivalizmo – religinio “atgimimo” bruožų. Ypatingą vaidmenį suvaidino M. K. Gandhi (1869-1948), išpopuliarinęs religinio universalizmo, bet kokios prievartos atsisakymo, tiesos ieškojimo, tolerancijos, visų žmonių lygybės principus. Gandhi, taip pat B. G. Tilako (1856-1920), Aurobindo Ghosho (1872-1950) ir kitų veikėjų dėka religija padėjo suvienyti Indijos tautas ir tapo masinio antikolonijinio judėjimo ideologiniu pagrindu (tačiau kartu sudarė prielaidą “dviejų tautų” – hindų ir muslmonų – teorijai). Induizmo politizacijos kraštutine forma tapo V.D.Savarkaro (1883-1966), Hindu Maha Sabha (Didysis hindų susirinkimas, įkurtas 1915) ir kitų veikėjų bei visuomeninių organizacijų ir politinių partijų siekimas įkurti hindų teokratinę valstybę arba bent apriboti religinių mažumų teises.

Indija yra sekuliarinė valstybė, sekuliarizmą suvokiant kaip valdžios nesikišimą į religinius reikalus. Draudžiama bet kokia diskriminacija religiniu pagrindu. Neliečiamųjų kastų nariams, dabar vadinamiems M. K. Gandhi įvestu terminu haridžanai („dievo žmonės“), rezervuojamos vietos valstybinėjė tarnyboje bei aukštosiose mokyklose. Ribos tarp kastų tapo mažiau akivaizdžios, ypač darbo vietose, būna santuokų tarp skirtingų kastų narių. Pamažu silpnėja politeistiniai induizmo bruožai: vis daugiau tikinčiųjų laiko skirtingus dievus vieno dievo simboliais arba bent apraiškomis.

[taisyti] Dabartis

Dabartinis induizmas dažnai apibūdinamas kaip neohinduizmas. Religijos vaidmuo šiuolaikinėse gyvenimo sferose mažiau pastebimas, nes XX a. Indijoje išryškėjo bendra modernizacijos pasekmė - takoskyra tarp pasaulietinės ideologijos ir religinės pasaulėžiūros. Sekuliarizacija savo ruožtu iššaukia atsakomąją reakciją. Induizmas demonstruoja sugebėjimą adaptuotis naujose sąlygose – tai didele dalimi nulemia hinduizmui būdingas pliuralizmas ir purušarthos doktrina, sankcionuojanti atsakymų į iššūkius įvairovę. Didžiausios pasaulyje kino industrijos dėka populiarinami mitologiniai siužetai, net atsiranda naujų, prodiuserių sugalvotų, dievų. Miestuose skalbėjų, valytojų, dažytojų ir kitos kastos pasiskelbia profesinėmis sąjungomis. Aktyviai veikia įvairios religinės, tarp jų ir karingos organizacijos, skausminga problema yra komunalizmas – religinio šovinizmo ir nesantaikos apraiška.

Induizmas lieka Indijos civilizacijos pagrindu ir turi nemaža bruožų, kurie jį daro patraukliu ne vien išpažinėjams. Joga, meditacija, meilės kultas, tolerancija skirtingoms pažiūroms, kosmogoninės koncepcijos, sielos ir pasaulinės dvasios arba dievo tapatumo ir daug kitų induizmo elementų tampa šiuolaikinės globalinės civilizacijos dalimi.

[taisyti] Dharma

Terminas dharma, kuriuo indai apibrėžia savo ir religijas, turi daug reikšmių: tikėjimas, etinė ir kosminė tvarka, pareiga, įstatymas. Atsižvelgiant į induizmui būdingą įvairovę, visiškai natūralu, kad vieninga dharma, kurią būtų galima palyginti su krikščionybės ar islamo dogmatika, neegzistuoja Tai liečia visus tikybos ir religinės praktikos aspektus – nuo pasaulio sukūrimo iki skirtingų socialinių grupių pareigų ir gyvenimo būdo.

Induizmas neturi vieningos kosmogonijos. Vedose pateikiamos skirtingos pasaulio sutvėrimo versijos. Seniausiuose tekstuose sakoma, kad kūrėjas (Indra, Varuna) sutvėręs pats save, o po to pasaulį. Vėliau šis darbas priskiriamas Brahmai, sukūrusiam viską iš pirminės materijos, anot kitų tekstų visata yra Brahmos apraiška. Pagal labiausiai paplitusį puraninį variantą, pradžioje dievas Narajanas (Višnu) plaukiojęs pirmykščiuose vandenyse ant gyvatės Anantos. Iš jo bambos išaugo lotosas, kuriame gimė dievas Brahma, savo keturiomis burnomis deklamuodamas Vedas. Brahma tada sukūrė kiaušinį, iš kurio atsirado visi pasauliai.

Anot puranų, pasaulį sudaro trys lygiai: dangus, žemė ir požeminė karalystė. Danguje ir pragare yra septyni aukštai, o Žemę sudaro septyni žemynai, centriniame žemyne į pietus nuo Meru kalno – visatos centro - yra Bharatavarša (Indija). Teigiama, kad Visata nėra amžina, ji egzistuoja vieną mahajugą („didžiąją epochą“), kuri tęsiasi 12 000 dieviškųjų metų, arba keturias jugas (epochas): Krta (laikoma aukso amžiumi, kada žmonės laimingai gyvendavo 4000 metų) – 4800 dieviškųjų metų, Treta – 3600, Dvapara – 2400, Kali-juga (dabartinė, blogiausia) – 1200. Dieviškieji metai trunka 360 žmogiškųjų metų, taigi, pasaulis egzistuoja 5 184 000 000 žemiškųjų metų, po to sugriaunamas (pagal viena versiją tai padaro Šiva-griovėjas Maha-Kalos – „Didžiojo laiko pavidalu“) ir vėl atkuriamas. 2000 mahajugų yra kalpa, savo ruožtu lygi vienai Brahmos dienai. Brahma yra pragyvenęs pusę savo amžiaus, trunkančio 100 metų. Tačiau jo mirtis nebus visko pabaiga, nes Brahmų yra begalybė.

Cikliškumas yra būdingas indų pasaulėžiūros bruožas. Viskas atsiranda, egzistuoja (palaikymu rūpinasi Višnus), miršta, vėl atgimsta. Tuo galima paaiškinti, kodėl Indijos civilizacija, skirtingai nei kitos didžiosios civilizacijos, nesukūrė istoriografinės tradicijos. Individo gyvenimas taip pat suvokiamas kaip begalinės ciklų serijos dalis.

Šalia cikliškumo antra svarbi indų pasaulėžiūros ypatybė yra formos kaita. Daugelis induizmo dievų pasireiškia skirtingu pavidalu, susilieja vienas su kitu. Višnaus skirtingos formos yra Pradžapatis, Narajanas, Vasudeva, jis turi 10 inkarnacijų (avatarų): tarp kurių yra gyvūnų (žuvis, vėžlys, šernas), Rama, Krišna, Buda, Kalkinas (būsimoji avatara); reikalui esant Višnus gali net pasirodyti jaunos gražuolės pavidalu. Šiva, reprezentuojantis grėsmingus gamtos aspektus ir kartu maloningas, asketas ir falo dievas, yra Pašupatis (Gyvulių viešpats), Aghora (Bebaimis); Šivos žmona Parvati (Kalnietė) yra kartu Kali (Juodoji), Durga (Neprieinamoji). Žmogaus siela įsikūnyja viename kūne, tačiau po fizinio kūno mirties ji tuoj pat, arba praleidusi tam tikrą laiką pragare arba danguje, atgimsta naujagimio – žmogaus ar kito gyvūno pavidalu. Atgimimo procesą (samsarą), taip pat laikotarpio danguje arba pragare trukmę reguliuoja karma – praeitame gyvenime sukauptų gerų ir blogų darbų balansas. Šio balanso pagrindas yra religinių vertybių sistema, indų etika, kuri žymiai skiriasi nuo krikščioniškosios. Indų tradicija pripažįsta tikslų įvairovę ir nustato skirtingas normas individui, priklausomai nuo jo narystės kastoje ir amžiaus. Šią nuostatą išreiškia terminas svadharma – „kiekvienam savo dharma“.

Purušarthos („žmogaus naudos“) samprata deklaruoja keturis žmogaus gyvenimo tikslus: artha, kama, dharma, mokša. Arthos sąvoka reiškia naudą plačiausia šio žodžio prasme: turtą, gerbūvį, aktyvią veiklą, valdymą, vadybą, - svarbu tik siekiant šių tikslų nedaryti žalos kitiems. Kama yra malonumas: muzika, poezija, fizinė meilė. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad kamos pripažinimimas kaip legitimaus religiniu požiūriu tikslo, įtraukia seksą į kultūros sferą; Indijos civilizacija yra vienintelė didžioji civilizacija, kurioje meilės menas ir technika nagrinėjami specialiuose traktatuose (žinomiausias -Vatsyayanos Kama-sutra sukurta apytikriai II a. pr. m. e. - IV a.), o erotinės skulptūros puošia šventoves (Khadžuraho ir kt. Indijoje bei Nepale).

Dharmos sąvoka purušarthos rėmuose paprastai patikslinama kaip varnašrama dharma ir reiškia pirmiausia pareigas, priderančias individui kaip kastos (varna) nariui ir priklausomai nuo gyvenimo stadijos (ašrama). Kaip kastos narys brahmanas privalo mokytis ir mokyti kitus, gali skaityti ir aiškinti vedas, karys-kšatrijas negali atsisakyti kautis (ši idėja vystoma Bhagavadgytoje), šudras turi sąžiningai atlikti ritualiniu požiūriu nešvarius darbus, negali skaityti Vedų, ir t.t. Prisilaikydamas savo kastos dharmos, individas didina savo gerų darbų sumą, gerina savo karmą, ir atvirkščiai – kastos normų nesilaikymas yra didžiausias nusižengimas, už kurį galimas ir greitas atpildas dar šiame gyvenime – individo pašalinimas iš kastos (o kartu ir iš bendruomenės) pančajato (kastos tarybos) sprendimu.

Ašramų principo laikymasis ne toks kategoriškas, ašrama-dharma yra daugiau idealus gyvenimo modelis. Pirma, jis rekomenduojamas tik trijų aukštųjų varnų nariams (brahmanams, kšatrijams, vaišjams). Antra, privalomos tik dvi pirmosios iš keturių stadijų:

brahmačari – dorovingas mokinys, studentas;
grihastha – namų šeimininkas, kuris pratesia giminę, auklėja vaikus, atnašauja aukas dievams;
vanaprastha – “miško gyventojas”, kuris vienas ar kartu su žmona apsigyvena miške, užsiima meditacija, dvasiniu savęs tobulinimu;
sanjasi – klajojantis asketas.

Paskutinės dvi stadijos siejamos su ketvirtuoju egzistenciniu tikslu – mokša, išsilaisvinimu iš samsaros, amžino įsikūnijimų srauto. Induistų supratimu aukščiausia transcendentine realybė, amžinas ir visaapimantis principas, Visatos ir visko egzistavimo pagrindas ir tikslas, visko pradžia ir pabaiga - Brahmanas. Brahmanas, panašiai kaip kinų dao, yra visur. Brahmaną tikintieji gali sutapatinti su aukščiausiuoju dievu (Višnumi, Šiva). Gyvuose padaruose brahmano dalelytė yra atmanas, tačiau dėl karmos poveikio individualus atmanas susietas su samsara.

Būdingas induizmui pliuralizmas pasireiškia ir tuo, kad skirtingai nei semitinės kilmės religijose (krikščionybėje, islame) pripažįstami skirtingi išsilaisvinimo keliai. Autoritetingiausiame tekste – Bhagavadgytoje Višnaus avatara Krišna kalba apie tris kelius (margas): karma-margą - veiklos, kastos normų vykdymo kelią, džniana-margą – žinojimo, pažinimo kelią ir bhakti-margą - atsidavimo, meilės kelią. Krišna aiškina, kad karmą sukuria ne veiksmas savaime, o rezultato troškimas. Be aistros atliekant savo pareigą, nedidėja individo prisirišimas prie samsaros pasaulio, ir galima pasiekti išsilaisvinimą. Žinojimo kelias suponuoja tiesos – atmano ir Brahmano tapatumo - suvokimo būdą, praktikuojant jogą, meditaciją, studijuojant šventąsias knygas, tradicines filosofines sistemas (joga, mimansa, njaja-vaišešika, sankhja, vedanta). Tačiau efektyviausias kelias yra bhakti: dievas savo malone gali anuliuoti karmą ir išlaisvinti sielą. Kelio pasirinkimas priklauso nuo individo savybių, taip pat jo ritualinio statuso: džniana-marga prieinama tik aukštųjų kastų nariams, kuriems leidžiama skaityti Vedas, tačiau bhakti gali praktikuoti visi.

Nuo tradicinių išsilaisvinimų būdų skiriasi tantrizmas, kuris remiasi ne Vedomis, smriti ir puranomis, o tantrų mokymu apie šakti, manomai susiformavusiu Vadžrajanos budizmo įtakoje. Tantrizmas, kaip ir šaktizmas, akcentuoja moteriškojo prado svarbą, taip pat meditaciją, sutapatinant su visata mikrokosmosą (kūną), kuriame yra energetiniai centrai – čakros ir siekiant aktyvizuoti latentinę energiją Kundalini. Kaip vienas išsilaisvinimo būdų pripažįstamas ritualinis lytinis aktas.

[taisyti] Religinė praktika

Induistų, kaip ir kitų religijų praktika apima kasdieninius ritualus, gyvenimo ciklo įvykius ir religines apeigas šventovėse. Praktikuojantys induistai ryte ir vakare atlieka sandhja ritualą, į kurį įeina apsiplovimas, malda, šventos formulės – mantros (ypač Gajatri-mantra, iš Rigvedos), simbolinė auka (gėlės, vanduo) dievams.

Svarbiausi gyvenimo ciklo įvykiai yra pašventimas, vestuvės, laidotuvės. Pašventimas (upanajana) atliekamas 8-12 metų trijų aukštųjų varnų berniukams. Šventojo siūlo perrišimas per kairįjį petį simbolizuoja antrająjį gimimą, todėl šių varnų nariai vadinami dukart gimusiais. Ceremoniją atlieka brahmanas tardamas Gajatri ir kitas mantras. Pastaraisiais dešimtmečiais ritualą imituoja ir žemesnių kastų nariai, ir dėl šios priežasties neretai įvyksta konfliktai su aukštųjų kastų atstovais.

Vestuvių ceremonija labai įvairi, priklausoma nuo regiono, kastos ir socialinio statuso. Vestuvių data nustatoma astrologo, kruopščiai išnagrinėjus jaunikio ir nuotakos horoskopus. Svarbiausias simbolinis momentas yra jaunųjų ėjimas aplink ugnį.

Indai praktikuoja mirusiųjų kremaciją. Tai atliekama vadovaujant brahmanui. Pelenus rekomenduotina išmesti šventoje vietoje, geriausia – į Gangą.

Indų šventovės skirtos konkretiems dievams, kurių statulos statomos gilumoje, specialioje celėje. Švenčių metu atliekama šventovės dievo garbinimo ceremonija (pudža) atnašaujant simbolines aukas: gėles, vaisius, smilkalus. Apeigų metų giedamos giesmės, groja tradicinė muzika (kuklesnėse šventovėse pasitenkinama įrašais).

Indai turi daugybę religinių švenčių, tačiau tik keliolika iš jų švenčia visi indai visoje šalyje. Populiariausia šventė yra Holi, kurios kilmė nelabai neaiški. Ji švenčiama vasario-kovo pilnatį ir viename kalendoriuje laikoma naujaisiais metais. Holi siejama su meilės dievu Kama, todėl šventė turi saturnalijos bruožų. Pirmąją dieną sudeginama didžiulė baidyklė (demonės Holikos arba meilės dievo Kamos), antrąją ir trečiąją dieną indai apibarsto vienas kitą spalvotais dažais (milteliais arba skysčiu, dažnai ir purvu), kai kuriuose regionuose imituojamos kovos tarp vyrų ir moterų.

Pagal kitą kalendorių Naujieji metai yra Divali šventė (spalio-lapkr. mėn.) – žibintų šventė, kurios metu garbinama turto, sėkmės ir šeimos deivė Lakšmi. Lempučių arba žibintų girliandomis papuošiami namai. Laikoma, kad Divali naktį mirusiųjų sielos aplanko savo buvusius namus, todėl fejerverkais ir raketomis bandoma jas nuvyti.

Dasera švenčiama spalio pradžioje, kai atsibunda dievai, o žmonės vėl gali užsiimti žemės ūkio ir kariniais reikalais. Šventės metu garbinami padargai ir ginklai, todėl ji turi ryškiai išreikštą militarinį pobūdį. Beveik visoje Indijoje ji siejama su deivės Durgos kova su nelabaisiais, kai kuriuose regionuose šventės metu garbinamas Rama kaip idealus valdovas ir jo pergalė prieš demoną Ravaną. Ta proga sudeginamos milžiniškos nelabųjų iškamšos, miestuose sunaudojama labai daug pirotechnikos.

Vienas specifinių induizmo bruožų yra pilgrimystės į šventas vietas: prie šventovių kalnuose, upių (ypač jų santakų). Dauguma pilgrimystės objektų vietinės reikšmės, kiti – regioninės, kai kurie sutraukia piligrimus iš visos šalies: šventasis miestas Varanasis Gango ir Džamnos santakoje, Ajodhja (laikoma Ramos rezidencija), Haridvaras (“Dievo vartai”) Himalajų priekalnėse prie Gango posūkio į lygumą, Mathura (Krišnos vaikystės ir jaunystės miestas) ir kt. Pilgrimystės tikslas - apsiplovimas šventos upės vandenyje. Kiekviena šventa vietovė lankoma tam tikru laiku kasmet ar rečiau (Haridvaras kas 12 metų).