Feodalizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Feodalizmas - viduramžių politinė santvarka, įsigalėjusi IX-XI amžiuje Vakarų Europoje: monarchas perleisdavo feodo teise dalį valdžios vasalams, o šie - žemesniems savo vasalams.
Feodalinėje visuomenėje iškilo privilegijuotas luomas - dvasininkija bei bajorija ir žemesnis, neprivilegijuotas luomas - valstiečiai, amatininkai, pirkliai.
Ne visoje Europoje feodalizmas vystosi tolygiai. Stipriausiai jis įsitvirtina Šiaurės Prancūzijoje, lėčiau skverbiasi į Angliją, kur dar ilgai gyvuoja gausios laisvų kaimo žmonių bendruomenės, priklausančios tiesiogiai nuo valdovo.
Žymiausia ankstyvojo feodalizmo valstybė - Karolio Didžiojo imperija. Visoje užkariautoje teritorijoje ši valstybė padėdavo susidarančiai stambiųjų žemvaldžių-feodalų klasei užimti naujų žemių ir laisvuosius bendruomeninkus versti priklausomais darbininkais.
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
