Austrijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
[taisyti] Ankstyvoji istorija
Pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą didžioji dalis gyventojų buvo keltai. Keltų gyvenvietės Rytų Alpių regione buvo turintingos daugiausia dėl valgomosios druskos gavybos. Viena iš tokių gavybos vietovių yra Halštate, kurio vardu pavadinta Geležies amžiaus kultūra (800- 400 m. pr. m. e.). Vėliau dabartinės Austrijos teritorija buvo Lateno kultūros dalimi.
Pirmasis valstybinis darinys Dunojaus-Alpių regione buvo keltų karalystė Norikas, susikūrusi susijungus keletui keltų genčių, vadovaujant norikams.
Didžiąją dalį dabartinės Austrijos mūsų eros pirmaisiais metais užėmė Romos imperija. 16 m.e.m. Norikas tapo Romos provincija. Įkurta daugybė Romos gyvenviečių. Į rytus nuo Vienos įkurtas miestas Carnuntum buvo didžiausias romėnų miestas regione. Dunojus sudarė šiaurinę Romos valstybės sieną, palei kurią (iš rytų į vakarus) suformuotos trys provincijos: Panonija, Norikas ir Retija. Regionas šiauriau Dunojaus buvo apgyvendintas germanų markomanų ir kvadų genčių.
II a. pradėjo plisti krikščionybė.
[taisyti] Ankstyvieji Viduramžiai
Didžiojo tautų kraustymosi metu prasidėjo Romos imperijos galios nuosmūkis, kartu iš regiono išnyko romėniškas gyvenimo būdas, socialinė ir kultūrinė struktūra. Vietoje to formavosi germanų dominuojami valstybiniai dariniai, tarp jų ir frankų valstybė.
Nuo VI a. germanų gentis bavarai įsikūrė šalies vakaruose ir Bavarijoje, o dabartinis Forarlbergas buvo apgyvendintas alemanų. Šios gentys maišėsi su vietiniais retoromanais arba išstūmė juos į kalnus. Gynybai nuo avarų frankų valdovas Karolis Didysis apie 800 m. įkūrė pasienio marką, dabartinės Žemutinės Austrijos regione, tarp Enso, Raabės ir Drau upių, kuri taip pat vadinta Avarų marka. VII a. spaudžiami avarų į Alpes atsikėlė slavai, čia susimaišė su romanizuotais keltais gyventojais ir sukūrė Karantanijos valstybę, kuri apėmė didžiąją dalį rytinės ir centrinės Austrijos.
Avarų spaudžiama Karantanija nesugebėjo išsaugoti nepriklausomybės ir 745 m. buvo prijungta prie Bavarijos tapdama markgrafyste. Per kelis vėlesnius šimtmečius bavarų kolonistai kėlėsi į teritorijas žemyn pagal Dunojų iki Alpių ir dabartinės Austrijos teritorijoje įsivyravo vokiškai kalbantys gyventojai.
Pati Bavarija tapo Karolingų frankų valstybės dalimi, o vėliau Šventosios Romos imperijos kunigaikštyste. Kunigaikštį Tasilą III-ąjį, kuris bandė atgauti nepriklausomybę Karolis Didysis nugalėjo ir atėmė iš jo kunigaikščio sostą 778 m.
Karolio Didžiojo laikais įkurtą Rytų marką (marchia orientalis) 909 m. užėmė madjarai.
[taisyti] Ostarrîchi
Po trijų mūšių prie Presburgo 907 m. vasarą Rytų frankų karalystės rytinė siena buvo nustumta iki Enso upės. Tik po to, kai Otonas Didysis nugalėjo madjarus Lechfeldo mūšyje prie Augsburgo (955 m.), dabartinėje Austrijoje buvo suformuotos naujos markos, patys madjarai nuo to laiko apsigyveno sėsliai. Markas valdė karaliaus skiriami grafai ir kunigaikščiai. Vokiškai kalbančiose šalyse jie buvo vadinami markgrafais (vokiškai: Markgraf), t.y. markos grafais.
X amžiaus antrojoje pusėje vėl suformuota Bavarijos hercogystei pavaldyti markgrafystė į rytus nuo Enso, žinoma kaip marchia orientalis. Ji 976 m. buvo atiduota Liutpoldui Babenbergui, o vėliau tapo Austrijos pagrindine teritorija. Pirmasis dokumentas, kuriame minima Austrija yra sudarytas 996 m., kur Babenbergų marka vadinama Ostarrîchi. Ilgą laiką vartota ir kita pavadinimo forma Osterlant (Rytų žemė). Lotynizuotas šios teritorijos pavadinimas Austria atsiranda rašytiniuose šaltiniuose nuo XIII a.
Babenbergai vykdė nuoseklią kolonizaciją, kertant miškus ir kuriant miestelius bei vienuolynus. Babenbergai rezidavo iš pradžių Pöchlarne, o vėliau Melke.
[taisyti] Austrijos kunigaikštystė
Štauferių ir Velfų konflikto metu 1139 m. Bavarijos kunigaikštystė atiduota Babenbergams. Kai imperatorius Frydrichas I-asis nusprendė šį konfliktą užbaigti, jis grąžino Velfams Bavarijos kunigakštystę. Kaip kompensacija pagal 1156 m. Privilegium Minus Austrijos statusas pakeltas į kunigaikštystės. Pirmuoju kunigaikščiu tapo Heinrichas Jazomirgotas, kuris rezidenciją perkėlė į Vieną. 1192 m. Babenbergai po Georgenbergo sutarties taip pat ėmė valdyti Štirijos kunigaikštystę. Kunigaikščiai Babenbergai tapo įtakingiausia regiono dinastija. Kultūrinio klestėjimo viršūnę vėlyvųjų viduramžių Austrija pasiekė Leopoldo VI-ojo valdymo metu (1198 - 1230). Jis įvedė tuomet revoliuciškai atrodžiusį gotikinį meną. m.
Po Leopoldo VI-ojo sūnaus Fridricho II-ojo mirties 1246 m., Babenbergų dinastija išnyko ir prasidėjo tarpuvaldis, kurio metu keletą dešimtmečių valstybės statusas buvo neaiškus. Tarp daugybės pretendentų didžiausia sėkmė lydėjo Čekijos karalių Otokarą II-ąjį, kuris 1256 m. buvo luomų buvo pakviestas į šalį užbaigti sąmyšį. Jis faktiškai kontroliavo Austrijos, Štirijos ir Karintijos kunigaikštystes. Jo valdžia baigėsi pralaimėjus Diunkruto mūšį su Rudolfu I-uoju Habsburgu 1278.
[taisyti] Habsburgų monarchija (XIII a.–1918)
Taip pat žr.: Habsburgų monarchija
[taisyti] Pradžia (1278-1526)
Nugalėjęs Čekijos karalių Otokarą, Rudolfas I-asis Austriją 1278 m. atidavė savo sūnums. Habsburgai Austriją po šios datos valdė 640 metų. XIV ir XV a. Habsburgai ėmė valdyti kitas provincijas šalia Austrijos kunigaikštystės, kuri tebebuvo nedidele kunigaikštyste palei Dunojų, ir Štirijos, kurią jie atėmė iš Otokaro kartu su Austrija. Karintija ir Karniola Habsburgų valdžiai pateko 1335 m., Tirolis - 1363 m. Šios provincijos kartu buvo vadinamos Habsburgų Paveldimosiomis žemėmis, tačiau dažniausiai supaprastintai buvo įvardijamos kaip Austrija.
Per keletą vėlesnių šimtmečių buvo daug pakilimų ir nuosmūkių. Po trumpo Rudolfo IV-ojo valdymo jo broliai Albertas III-asis ir Leopoldas III-asis 1379 m. Noibergo sutartimi padalino valdas į dvi dalis. Albertui atiteko tikroji Austrija, o Leopoldui likusios teritorijos. 1402 m., Keopoldo valdos buvo dar kartą padalintos, kai Ernestui Geležiniui atiteko Vidinė Austrija (Štirija, Karintija ir Karniola), o Frydrichui IV-ajam - Tirolis ir Išorinė Austrija. Šios teritorijos buvo suvienytos Ernesto sūnaus Frydricho V-ojo (Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas III-asis), kai išnyko Alberto šaka (1457 m.) ir Senoji Tirolio šaka (1490 m.).
1438 m. kunigaikštis Albertas V-asis buvo išrinktas savo uošvio imperatoriaus Zigmanto sosto paveldėtoju. Nors pats Albertas valdė tik vienerius metus, nuo to laiko tik su vienintele išimtimi visi Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo iš Habsburgų dinastijos. Habsburgai ėmė valdyti žemes ir toli nuo Paveldimųjų žemių. 1477 m. Maksimilijonas, vienintelis imperatoriaus Frydricho III-ojo sūnus, vedė Burgundijos paveldėtoją, taip į dinastijos rankas perimdamas Nyderlandus. Jo sūnus Filipas Gražusis vedė Kastilijos ir Aragono paveldėtoją taip Habsburgams įgydamas Ispaniją ir jos valdas Italijoje, Afrikoje ir Naujajame pasaulyje. Tiesa, netrukus Habsburgų Paveldimosios žemės buvo atskirtos nuo šios milžiniškos imperijos, kai 1520 m. imperatorius Karolis V-asis atidavė jas valdyti savo broliui Imperatoriui Ferdinandui I-ajam.
[taisyti] Reformacija ir Austrijos galios augimas
1526 m., po Mohačo mūšio, kuriame žuvo Ferdinando pusbrolis, Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis, Ferdinandas išplėtė savo valdas prisijungdamas Čekiją ir Osmanų neužimtą Vengrijos dalį. Habsburgų ekspansija į Vengrija vedė į dažnus konfliktus su Turkija, įskaitant vadinamąjį Ilgąjį karą 1593 - 1606 m.
Austrijas ir kitos Habsburgų paveldimosios teritorijos (įskaitant Vengriją ir Čekiją) buvo stipriai paveiktos reformacijos. Nors patys habsburgai liko katalikais, provincijos didžiaja dalimi perėjo į liuteronizmą, kurį Ferdinandas I-aisi ir vėlesni valdovai, Imperatorius Maksimilijonas II-asis, Rudolfas II-asis ir Matias toleravo. XVI a. pabaigoje pradėjo jaustis kontrreformacijos įtaka ir jėzuitų mokytas Ferdinandas II-asis, kuris valdė Štiriją, Karintiją ir Karniolą įdėjo daug pastangų slopindamas erezijas savo valdomose teritorijose. Kai 1619 m. jis buvo išrinktas imperatoriumi po savo pusbrolio Matiaso, Ferdinandas II-asis ėmėsi atversti atgal į katalikybę ne tik Paveldimąsias žemes, bet ir Čekiją bei Vengriją. Nors atvertimo į katalikybę kampaniją vyko pačiame Trisdešimties metų karo įkarštyje, kai Habsburgai sunkiai kontroliavo savo imperiją, ši kampanija buvo didžiąja dalimi sėkminga ir imperatoriams pavyko sustiprinti savo paveldimųjų žemių kontrolę, nors Vengrijos niekada ir nepavyko pilnai atversti į katalikybę.
Per ilgą Leooldo I-ojo valdymo laikotarpį (1657-1705) Austrijos konfliktas su Turkija pasiekė apogėjų. Po sėkmigos Vienos gynybos 1683 m. pradėta serija kampanijų, kuriomis siekta susigrąžinti visos Vengrijos valdymą, 1699 m. buvo sudaryta Karlovicų sutartis.
