Sentikiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sentikiai (rus. staroviery) - rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos Bažnyčios reformos, įvestos 1653-1666 m. patriarcho Nikono įsakymu. Reformuota buvo daugiausia apeigos, todėl jomis sentikystė (rus. staroobriadčestvo) labiausiai ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės: pvz., sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, per pamaldas aleliuja gieda du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik senąsias liturgines knygas ir ikonas, tik trijų kryžmų kryžių. Yra dvi pagrindinės sentikystės kryptys - popiai ir bepopiai. Pirmieji pripažįsta dvasininkijos institutą, antrieji - nepripažįsta. Popių dvasiniu ir kultūriniu centru tapo Maskvos Rogožo, bepopių - Preobražensko kapinės. Jau nuo caro Petro I laikų sentikiai buvo žymiausi ikonų kolekcininkai. Jų šventovėse visada susiformuodavo įspūdingi senųjų ikonų rinkiniai. Vienuolynų mokyklose sentikių vaikai, be skaitymo, rašymo, buvo mokomi ikonų tapymo pagrindų, visų pirma - senųjų ikonų kopijavimo.
Bažnyčios reformą rėmė caro valdžia. Reformai priešinęsi sentikiai buvo pasmerkti, apšaukti atskalūnais (rus. raskolniki) ir 1667 m. atskirti nuo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios. Iki 1909 m. jie buvo persekiojami kaip valstybės ir bažnyčios priešai.
Vengdami represijų, XVII a. II pusėje-XVIII a. daug Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje. Jie priklauso bepopių krypčiai. Pirmoji jų bendruomenė įsikūrė 1709 m. Girelėje (Anykščių r.). 1728-1755 m. sentikių vienuolynas veikė Gudiškėse (Ignalinos r.), 1755-1841 m. - Degučiuose (Zarasų r.). 1933 m. Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, buvo 53 sentikių bendruomenės ir apie 35000 tikinčiųjų. Šiuo metu Lietuvoje yra 58 sentikių bendruomenės, kurioms priklauso apie 34000 sentikių. Bendruomenės turi 50 maldos namų. Joms vadovauja Aukščiausioji sentikių taryba, kurios būstinė yra Vilniuje.
