Savižudybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Savižudybės prevencijos plakatas ant tilto Amerikoje. Angliško teksto vertimas: Patarimas krizėje: Yra viltis, paskambink. Šuolio nuo šio tilto pasekmės yra mirtinos ir tragiškos

Savižudybė - sąmoningas savo paties gyvybės nutraukimas.

Egzistuoja įvairūs požiūriai į savižudybę. Daugelyje religijų tai yra labai smerktina nuodėmė, kai kuriose šalyse savižudybė laikoma dideliu nusikaltimu.

Savižudybe laikomas toks prieš save nukreiptas veiksmas, kurio pagrindinis tikslas yra mirtis. Tačiau kankiniai paprastai nelaikomi savižudžiais, nors jų veiksmai veda į neišvengiamą mirtį. Taip pat nelaikė savęs tokiais net ir į tikrą mirtį vykstantys kariai (Ohka pilotai ir pan., [1]), nors apie tai yra įvairių nuomonių.

[taisyti] Savižudybių statistika

Sudėtinga nustatyti tikslų savižudžių skaičių pasaulyje, kadangi dėl socialinių ar religinių priežasčių tokie atvejai būna nutylimi. Dėl iškreiptų duomenų sudėtinga lyginti įvairių šalių duomenis. Be to, savižudybės faktą nevisada galima tiksliai konstatuoti - savižudybe gali būti laikomas nužudymas žmogaus, kuris buvo gilioje depresijoje, tačiau nusižudymas patenkant į avariją mirčių statistikoje dažniausiai priskiriamas nelaimingiems atsitikimams.

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimą beveik milijonas žmonių nusižudo kasmet, daugiau nei žūsta karuose. Pagal šį tyrimą, pasaulyje savižudybė įvyksta kas 40 sekundžių. Didžiausias savižudžių skaičius yra Baltijos valstybėse, kur kasmet nusižudo apie 40 iš 100 000 žmonių. Mažiausiai savižudžių - Maltoje, kur dažnai metai praeina be savižudybių.

Išsivysčiusiose valstybėse dažniau žudosi vyrai (apie 4 kartus ir daugiau), tačiau moterys dažniau mėgina tai daryti. Šis fenomenas gali būti paaiškintas vyru polinkiu rinktis žiauresnius ir „efektyvesnius“ metodus nei moterys, šitaip 3-4 kartus padidindami tikimybę nusižudyti. Be to, kai kurie psichologai teigia, kad moterys dažniau renkasi „nesėkmingą“ savižudybę tiesiog norėdamos atkreipti dėmesį į savo prastą situaciją (dažniausiai - dvasinį skausmą), nors tokiais ketinimais pasižymi ir vyrai.

Daugiausia savižudybės atvejų yra tarp išėjusių į pensiją, išsiskyrusių, bevaikių, vienišų žmonių.

Savižudybių padaugėja esant ekonominiam nestabilumui (pvz., Lietuvoje kaimo žmonės žudosi žymiai dažniau nei miesto). Karai dažnai siejami su savižudybių skaičiaus sumažėjimu.

Savižudybės būdas skiriasi skirtingose šalyse. Šitai priklauso nuo tradicijų, kultūros, galimybių prieinamumo (pvz., dėl liberalios politikos ginklų atžvilgiu JAV ten šaunamuosius ginklus gauti nesunku). Pvz., JAV populiariausia nusišauti, Skandinavijoje - nusinuodyti. Vyraujantis savižudybių būdas Lietuvoje - pasikarti. 1998-2002 m. pasikorusių dalis tarp savižudžių Lietuvoje sudarė 90,1%.

Daugelis savižudžių turi psichologinių problemų, viena dažniausių - depresija. Taip pat gana dažnos priežastys yra rimti fiziniai negalavimai, žalingi įpročiai, nevisavertiškumo kompleksas. Būna kalta ir visuomenė, jei ji negailestinga silpnesniam ar kenčiančiam, nepakanti neturtingam, bent pagal galimybes nepadeda bėdos ištiktam žmogui.

Išskyrus Meksiką, Centrinę Ameriką, Venesuelą, Peru, Boliviją, Pietų Afrikos Respubliką ir Braziliją, savižudybių atvejų yra daugiau nei žmogžudysčių.

[taisyti] Psichologiniai faktai apie savižudybes

Keturi iš penkių žmonių, norinčių nusižudyti, aiškiai pasako apie savo ketinimus aplinkiniams.
Dauguma ketinančių nusižudyti žmonių ieško aplinkinių pagalbos, kuri padėtų įveikti dvasinę krizę.
Dauguma nusižudyti ketinančių žmonių iš tiesų nenori mirti, bet tiesiog nemato kitos išeities.
Žmonės, kurie norėjo nusižudyti, po išgyventos krizės dažniausiai sugeba tęsti normalų gyvenimą toliau.
Noras nusižudyti - tai laikinas reiškinys, kylantis itin didelių sunkumų metu.
Po laikino pagerėjimo neretai žmogui vėl gali kilti noras nusižudyti.
Dauguma savižudžių - psichiškai sveiki žmonės, kurie išgyvena krizę.
Savižudybės tikimybė nėra susijusi su žmogaus pragyvenimo lygiu.
Savižudybę galima sustabdyti, paklausus žmogų apie ją, įkalbėjus išsipasakoti apie problemas.

E. Šneidman - vienas žymiausių XX. a. sociologų - teigė, kad žmogų norintį nusižudyti įtakoja biologiniai, socialiniai ir tarpasmeniniai veiksniai. Mokslininkas sakydavo, kad kiekviena tikslinga savižudybė turi prasmę. "Yra daug beprasmių minčių, bet nėra nė vienos beprasmės savižudybės". Prasmę savižudybei suteikia problema, kurią siekiama išspręsti tokiu būdu, nes žmogui pasirenkančiam šį kelią dažnai atrodo, jog savižudybė yra vienintelė išeitis.

[taisyti] Veiksniai

Mokslininkas išskyrė 12 psichologinių savižudybės veiksnių, bet iki šiol nėra tokios teorijos, kuri galėtų paaiškinti kas vyksta savižudžio galvoje ir kaip jam galima būtų padėti. Kai kurie tų veiksnių:

Savižudybės tikslas - sąmonės nutraukimas, pasislėpimas nuo įtampos.
Bendras postūmis - nepakeliamas psichologinis skausmas.
Nepatenkinami poreikiai, keliantys skausmą (meilė, rūpinimosi poreikis)
Bedra emocinė būsena - bejėgiškumas, nevilties jausmas.
Vidinė pozicija - ambivalencija - tokia būsena, kai vienu metu jaučiami priešingi jausmai.
Suvokimo savybė - susiaurėjimas, mažas pasirinkimas.
Bendras veiksmas - pasitraukimas iš gyvenimo.
Bendras komunikacinis aspektas - pasireiškia savižudybės ženklais (apie 80% ketinančių nusižudyti išsako aiškius žodinius ženklus)

[taisyti] Ženklai

Žmogus apimtas beviltiškumo būsenos, depresiškas.
Staiga keičiasi žmogaus elgesys.
Pradeda imtis avantiūrų (nepaiso pavojų gyvybei)
Keičiasi žmogaus interesai.
Pradeda ruošti testamentą.
Daug kalba, rašo, piešia mirties tema.
Kalba apie savižudybę.
Jau yra bandęs nusižudyti.
Dažnai mini konkrečią vietą ar laiką.

[taisyti] Patarimai

Jei įtariate, kad žmogus ketina nusižudyti, patariama:

Parodyti nuoširdų susidomėjimą, susirūpinimą. Tiesiai paklausti apie savižudybę.
Išklausyti (sumažinti įtampą)
Neskubėti teisti, vertinti ar patarinėti (negalime prisiimti atsakomybės už kito žmogaus gyvenimą)
Ieškoti pagalbos (kreiptis į psichologus, atitinkamas tarnybas)

[taisyti] Lietuvoje

Lietuvoje veikia kelios organizacijos, vykdančios savižudybių prevenciją („Jaunimo linija“, Valstybinis psichikos sveikatos centras ir kt.), tačiau savižudybių skaičius išlieka itin didelis: nuo 1993 Lietuva pirmauja pasaulyje pagal vyrų savižudybių skaičių, o Europoje yra pirmoji ir pagal moterų savižudybes. Savižudybių prevencijai skiriamas lėšas psichologai ir psichiatrai dažniausiai vertina kaip visiškai nepakankamas.