Pika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pika – ilga ietis briaunotu antgaliu. Antgalis paprastai tribriaunis ar keturbriaunis. Bendras ilgis – iki 3-4 m., antgalio ilgis ~12 cm, masė 3-4 kg.
Senas pėstininkų ir raitelių ginklas. Daugelio valstybių pėstininkai plačiai naudojo kirstynėse iki XVIII a. Pikos atsirado kaip ieties variantas, pritaikytas pramušinėti šarvus, kuriuos sunkiai įveikdavo akstys ir paprastos ietys, kurių antgaliai paprastai būdavo plokšti (durklo tipo). Tuo tarpu daugmaž taisyklingo trikampio ar keturkampio skerspjūvio pikų antgaliai turėdavo mažesnį skerspjūvio plotą, todėl smūgio metu energija koncentruodavosi į mažesnį šarvų plotą. Dėl šios priežasties iš plačiaašmenių iečių atsirado pikos, iš plačių durklų – stiletai, o iš kalavijų – končiarai ir estokai.
Pikų antgaliai paprastai būdavo briaunoti, su vagelėmis. Briaunos paprastai būdavo pagaląstos, todėl antgaliui smingant į kūną jos pjaudavo aplinkinius audinius, darydamas pavojingesnę žaizdą (paprastas kūgiškas smaigalys tokiu atveju praduriamus audinius praskečia, o ištraukus žaizda vėl susiaurėja). Antgalio vagelės didino briaunų aštrumą ir mažino antgalio masę nemažinant antgalio tvirtumo. Antgalį sudarydavo geležtė, mova ir nuo movos einančios juostos, kurios sutvirtindavo kotą ir trukdydavo jį perkirsti.
XVIII a. pėstininkams kaunantis su kavaleristais pikininkai paprastai stovėdavo pirmose gretose ir kavaleristams neleisdavo prisiartinti prie muškietininkų. Kavaleristai taip pat naudojo pikas, nors jos dažnai būdavo trumpesnės negu pikininkų. Rusijos kariuomenėje kazokai naudojo pikas iki pat Rusijos pilietinio karo pabaigos. TSRS Raudonosios Armijos kavalerija pikas naudojo iki 1931 m., o kazokai – iki 1941 m.
Kaunantis pikininkams su pikininkais pranašumą turėdavo tie, kurių pikos būdavo ilgesnės. Todėl kai kada naudodavo ir 6 m ilgio pikas. Jas darydavo iš gerai apdoroto uosio, į galą kotai būdavo kiek smailėjantys, kad būtų lengvesnės. Tokios ilgos pikos visiškai netikdavo artimai kovai, todėl pikininkai visada turėdavo kalavijus ar durklus, o kartais – ir mažus skydus.
[taisyti] Literatūra
- Weapons: An International Encyclopedia from 5000 B.C. to 2000 A.D. 1991
- Асмолов К.В. История холодного оружия. Восток и запад. Ч.1. 1993
- Попенко В.Н. Холодное оружие. Энциклопедический словарь. 1996
