Basmačiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Basmačių maištas (rusų kalba: Восстание басмачей) buvo sukilimas prieš rusų ir sovietų valdymą Vidurinėje Azijoje.
Judėjimas kilo 1916 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, kaip pasipriešinimo rusams forma ir išsivystė į ilgametį pilietinį karą prieš sovietų valdžią.
Sovietiniuose šaltiniuose maištas vaizduojamas kaip islamo tradicionalistų, paprastų vagių ir plėšikų bei islamo radikalų judėjimas. Maištininkai, pradėję sukilimą, buvo vadinami basmačiais, arba "banditais", sąmoningai menkinančiu terminu. Kiti istorikai teigia, jog svarbią maišto pagrindo dalį sudarė paprasti valstiečiai ir klajokliai, priešinęsi kultūriniam Rusijos imperializmui ir bolševikų brutalumui bei maisto ir gyvulių grobstymams.
Basmačiai greitai paplito didžiojoje Turkestano dalyje, o jų skaičius daug kartų išaugo. Ironiška, tačiau nemaža Turkestano dalis tuomet buvo valdoma ne Sovietų Rusijos, prieš kurią maištavo basmačiai, o kitų režimų, kurie, kita vertus, buvo Sovietų Rusijos sąjungininkai.
3 dešimtmečio pradžioje basmačių maištas taip išaugo, jog Sovietų valdžia suvokė rizikiuojanti prarasti savąją Turkestano teritorijos dalį. Tuo metu vidiniai konfliktai basmačių tarpe susilpnino jų galią prieš Sovietų politinę struktūrą, kuri turėjo bendrą tikslą ir vieną viziją, neskaitant didesnės karinės galios. Lenino vyriausybė padarė nuolaidų tautiniams sentimentams tam, kad nuramintų Turkestano nenorą būti Sovietų Sąjungos dalimi, ir iki 1926 m. maištas beveik nurimo, nors pavieniai bruzdėjimai tęsėsi iki 1932 m.
Maištas buvo populiari "raudonųjų vesternų" tema, suvaidinusi svarbius vaidmenis filmuose "Baltoji dykumos saulė" ("Белое Солнце Пустыни"), "Septintoji kulka" ("Седьмая Пуля") and "Asmens sargybinis" ("Телохранитель").
