Azijos krizė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Įvadas
Terminu “Azijos krizė” apibūdinama finansų bei ekonomikos krizė Rytų Azijoje, kurios epogėjus buvo jaučiamas 1997 – 1999m. Krizė prasidėjo 1997 liepą Tailande ir apėmė daugelį Azijos šalių, ypač šalis, vadinamas „Azijos Tigrais“. Kartais Azijos krizė vadinama ir Azijos finansine arba Azijos valiutine krize.
Smarkiausiai krizės paliestos šalys buvo Indonezija, Pietų Korėja ir Tailandas. Krizė taip pat buvo jaučiama ir Malaizijoje, Filipinuose ir Honkonge. Kinija bei Taivanas iš esmės liko nepaliesti .
Tuo pačiu metu vykusi krizė Japonijoje turėjo savo atskiras priežastis, bet Azijos krizės buvo dar labiau sustiprinta.
Atsiradimas ir priežastys
Daugelis ekspertų 1997 – 1999 krizės priežastimis laiko: • Perdėtą, besaikį investavimą, • perteklinį, ekscentrišką kreditų ėmimą – taip pat ir užsienio valiuta, • prekybos balanso deficitą, • ir silpną regioninę finansų struktūrą.
Perdėtas investavimas –
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje liberalizavus finansų sektorių Azijos šalyse, šiose šalyse atsirado „kredito bumas“. Kreditų apimties didėjimas dėka minėtųjų šalių BVP augimas ėmė siekti nuo 8 iki 10 procentų per metus. Vis didesnė kreditų dalis buvo naudojama akcijų bei nekilnojamojo turto pirkimui. To pasekmė – vis didėjanti akcijų rinka, ir nuolat didėjančios nekilnojamojo turto kainos. Didėjimas privedė prie to, kad kainos visiškai nebeatitiko vertės, šis skirtumas pasireiškė keturis kart didesnėmis kainomis nei turėtų būti normaliomis rinkos sąlygomis. Bankai, matydami nuolat augančias nekilnojamojo turto bei akcijų kainas manė galėsiantys ir toliau saugiai teikti kreditus. Ši prielaida įtakojo pakartotinę Kreditų teikimo bei vartojimo bangą. Kreditai ir vėl buvo investuoti į akcijas bei nekilnojamąjį turtą. Dėl smarkiai išaugusių kainų kai kuriuose rinkos segmentuose atsirado nenormali spekuliacijos terpė. Šis „velnio ratas“ - kreditų teikimo stiprus didėjimas, dėl to sukelta ne kartą sukelta saugumo kaina, nekilnojamojo turto kainų didėjimas – labai vienašališkai išlygiavo kredito vartojimą. 1997 metų pabaigoje Tailande, Indonezijoje, Malaizijoje visų suteiktų kreditų panaudojimas nekilnojamojo turto pirkimui sudarė nuo 25 iki 40 procentų. Bankams susidarė itin pavojinga padėtis akcijų bei nekilnojamojo turto rinkų smukimo atveju. O tai irgi buvo visai įmanoma, nes rinka buvo labai įkaitusi.
Perdėtas kreditų teikimas užsienio valiuta –
Naujos problemos išsirutuliojo dėl skirtingu laikotarpiu bei skirtinga valiuta suteiktų bei suvartotų kreditų. Kadangi Azijos bankai dėl palankių palūkanų norėjo pasinaudoti tarptautinės finansų rinkos teikiama nauda, įsiskolinimas JAV doleriais bei Jienomis itin smarkiai padidėjo per trumpą laikotarpį. Tačiau Azijos bankai kreditus dažniausiai teikdavo savo klientams ilgam laikotarpiui bei vietine valiuta. Azijos kreditų institutai finansavo ilgalaikius kreditus su per trumpą laiką gautais pinigais. Dėl šio poelgio skirtumai tarp terminų + valiutos ir paimtų bei suteiktų kreditų ėmė didėti bei svyruoti. Šiuo laikotarpiu buvo padaryta itin sunkinanti klaida, kadangi Azijos finansų institucijos tikėjo ilgalaikiu savo valiutos stabilumu, taip pat savo valiutos ryšiu su JAV doleriu ir dėl to nematė poreikio savo – vietines (Tailando, Indonezijos ir kt.) valiutas „pririšti“ fiksuotu santykiu prie Jienos arba JAV dolerio. Taip elgiantis buvo spekuliuojama naudojantis JAV dolerio silpnumu prieš Japonijos Jieną gana ilgą laiko tarpą, nuo 1985 iki 1995. Iki 1995 m. ši strategija buvo labai sėkminga. Azijos šalys buvo labai konkurencingos ir galėjo vystyti smarkiai augančią gamybą bei eksportą. Kai JAV dolerio ir Japonijos Jienos kursas apsikeitė vietomis, staiga išaugo vietinių valiutų kursas iki realaus dydžio ir tai sukėlė didelių problemų: konkurencingumas smarkiai sumažėjo, prekybos balanso deficitas ėmė svyruoti. Azijos šalių bankams dėl valstybių užtikrinto keitimo kurso keičiant užsienio valiutą keitimo kurso rizika tapo nebepakeliama, o kreditai užsienio valiuta dėl menko rizikos laipsnio tapo palankūs, lengvai gaunami. Pagrindinė šios finansų politikos problema buvo trumpalaikiai, užsienio valiuta paimti kreditai, kurie buvo lyg kontrastas užsienio valiutos rezervams bankuose. Užsienio valiutos rezervai buvo pradėti naudoti teikiant kreditus. Ir visgi krizės paveiktos šalys buvo tiesiog nepajėgios per tokį trumpą laiką suteikti tiek kreditų užsienio valiuta. Oficialūs duomenys apie turimus rezervus užsienio valiuta tapo apgaulingi, neatitinkantys tikrovės. Užsienio valiutos rezervai buvo pervertinti, nes į transakcijas terminuotose rinkose nebuvo atsižvelgta. Pajutus pirmuosius krizės požymius nemažai Azijos bankų, pvz., Tailando centrinis Bankas, mėgino apkarpyti savosios valiutos kursą siekiant išvengti finansinės krizės.
Silpna regioninė finansų struktūra –
Ir taip netrūkstant problemų, situaciją dar labiau pasunkino funkcionuojančios kontrolės sistemos nebuvimas arba šios nepakankamas funkcionavimas daugelyje krizės regiono šalių. Bankai nepakankamai įvertindavo riziką teikdami kreditą, netgi kliento mokumas ar galimybė atiduoti kreditą ne visada būdavo patikrinama taip, kaip tai turėjo būti daroma. Tokios kreditų teikimo praktikos pasekmė buvo ta, kad bankai nurodydavo per mažą kreditą norinčio gauti asmens nuosavo kapitalo kvotą. Finansinių institucijų vadovybė tikėjosi, kad šalių vyriausybės nesėkmės atveju jas paremtų, tačiau iš tikrųjų tai privedė prie didelių sunkumų. Tačiau krizės priežasčių reikėtų ieškoti ne tik Azijos bankų padarytose klaidose, bet ir užsienio spekuliuotojų veiksmuose. Kita priežastis – Azijos finansinių institucijų persiskolinimas
Taigi, kaip jau minėta, nepakankamai buvo įvertinta rizika. Ne tik kredito, bet ir valiutos bei kitos rizikos rūšys. Kitame skyriuje bus aptariamos rizikos rūšys tam, kad taptų akivaizdu, jog rizikos neįvertinimas ar nepakankamas įvertinimas gali sukelti skaudžių pasekmių – kaip tai atsitiko Azijos finansinės krizės metu.
Rizikos valdymas ir rūšys
Rizikos valdymas - kas tai?
Rizikos valdymo procese dalyvauja visi. Tai ir gyventojas, kuris turi apsispręsti - apdrausti savo namą nuo žalos, kurią gali padaryti uraganas, ar pačiam prisiimti riziką; tai ir tarptautinė korporacija, turinti įvertinti potencialius nuostolius, kurie gali atsirasti valiutos kurso svyravimų; tai ir šalys, kuriose, pvz., dideli eksporto kainų svyravimai gali stipriai koreguoti mokėjimų balanso prognozes ir kartu daryti neigiamą įtaką ūkio valdymui. Rizikos valdymas - tai priemonė, kuria naudojantis galima apsidrausti nuo to, kad bus suardyti ateities planai. Tiksliau tariant, vertindamos rizikas, šalys ir įmonės įvertina tai, kaip šios rizikos galėtų paveikti ateities pinigų srautus ir ilgalaikius planus, ir priima sprendimus, kaip geriausia būtų apsidrausti nuo tokių rizikų. Kuo daugiau kinta veiksniai, tuo didesnė jų daroma įtaka mokėjimų balansui, eksporto pajamoms, įvairiems pinigų srautams. Rizikos valdymas - tai priemonė, su kuria planavimo procesas bus užtikrintas, kai reikės išlyginti šiuos svyravimus. Šiuolaikiniai rizikos valdymo metodai išsirutuliojo per pastaruosius 20 metų, kai reikėjo reaguoti į vis labiau svyruojančias palūkanų normas, valiutų kursus ir žaliavų kainas. Poreikį valdyti riziką pirmiausiai pajuto tarptautinės korporacijos ir finansinės institucijos (pvz., pensijų fondai), kurių pajamoms (ir išlaidoms) darė įtaką minėti permainingi veiksniai. Tarptautinės finansų rinkos pasiūlė tokias rizikos valdymo priemones: ateities sandorius (angl. future), terminuotus sandorius (opcionus, angl. option), valiutų ir palūkanų normų keitimo sutartis (angl. swap). Vėliau buvo sukurtos panašios žaliavų (angl. commodity) rizikos valdymo priemonės. Korporacijų, valdančių riziką, skaičius vis auga, tačiau reta korporacija taiko tik vieną priemonę ar metodą. Paprastai įmonės, siekdamos bendro tikslo - sumažinti netikėtus būsimo pelno arba pinigų srautų poslinkius, apsisaugoti nuo palūkanų normų, valiutos kurso ir žaliavų kainų pokyčių, sudaro ne vieną finansinį sandorį. Nors geresnis rizikos valdymas gali padėti šalims valdyti ekonomiką, tačiau tikslą galima pasiekti tik tada, kai patenkinamos tam tikros pagrindinės sąlygos. Rizikų valdymo metodai yra sudėtingi; netinkamai taikomi jie gali būti gana brangūs. Šalis, norinti veiksmingai taikyti rizikos valdymo metodus, privalo turėti gerai veikiančią bendrąją ekonomikos valdymo sistemą, įskaitant galimybę prognozuoti, valdyti ir fiksuoti mokėjimų balanso bei užsienio finansinių srautų rodiklius. Tačiau apsidraudimas nuo rizikų (angl. hedging) taikant įvairius rizikos valdymo metodus negarantuoja, kad mažės skolos tvarkymo išlaidos, augs pajamos, gaunamos iš palūkanų, eksporto kainos bus didesnės, o importo - mažesnės. Apsidraudimas - tai priemonė, kuria naudojantis galima rinktis iš prognozuojamų ateityje sąnaudų ir kainų pokyčio, dėl kurio gali atsirasti ir neplanuotų pajamų, ir didelių nuostolių. Ar šios priemonės padės šaliai ar įmonei išvengti nuostolių, o gal jos net sumažins pelną, - tai daugiausia priklausys nuo tarptautinių kainų tendencijų, kurių numatyti neįmanoma. Nepaisant to, besivystančių šalių, naudojančių rizikos valdymo metodus, skaičius vis auga. Pvz., buvo apskaičiuota, kad 1989 m. daugiau negu 25 proc. 16 besivystančių šalių pasiskolintų lėšų tarptautinėse kapitalų rinkose buvo susijusios su kuria nors rizikos valdymo forma, o 1990 m. šis rodiklis padidėjo daugiau negu du kartus.
FINANSINĖS RIZIKOS RŪŠYS
Daugelis besivystančių šalių yra jautrios staigiems valiutos kurso, palūkanų normos ir žaliavų kainų pokyčiams, kadangi daugelis jų turi dideles užsienio skolas su kintamąja palūkanų norma ir priklauso nuo būtiniausių žaliavų eksporto ir importo. Šios kainos ir toliau darys įtaką daugelio šalių mokėjimų balanso, skolos, kitiems makroekonomikos rodikliams ir ekonominiams konkrečių projektų rezultatams. Gerai valdant rizikas galima būtų apsisaugoti nuo neigiamos tokių reiškinių įtakos. Bet tai - sudėtingas uždavinys. Pirma pažvelkime, kokie būna rizikos šaltiniai ir koks jos pobūdis besivystančiose šalyse.
VALIUTOS KEITIMO RIZIKA
Valiutos keitimo rizika - tai rizika, susijusi su užsienio skolos tvarkymo išlaidomis, išreikšta vidaus valiuta, ji didėja dėl valiutų kursų kitimo. Geriausias pavyzdys, kuris galėtų iliustruoti valiutos rizikos dydį ir jos svarbą besivystančioms šalims, yra jų užsienio skolos dydis. 1998 metų pabaigoje bendra besivystančių šalių užsienio skola (įskaitant garantijas) sudarė 1,6 trilijono JAV dolerių arba 250 proc. užsienio valiutos atsargų rezervų . Lietuvos pavyzdys. Tiesioginė Lietuvos Respublikos užsienio skola 1999 metų sausio 31 d. buvo 7,3 mlrd. litų. Užsienio skolos pasiskirstymas pagal valiutas: 42 proc. - eurais, 38 proc. - JAV doleriais, 13 proc. - SDR ir 7 proc. kitomis valiutomis.
PALŪKANŲ NORMOS RIZIKA
Palūkanų kitimo rizika - tai rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal kintamąją palūkanų normą, tvarkymu, išaugs dėl to, kad didės bazinė palūkanų norma, arba rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal fiksuotąją palūkanų normą, tvarkymu, taps nepagrįstai didelės lyginant su kintamosios palūkanų normos pokyčiais, susidariusiais dėl bazinės palūkanų normos mažėjimo. Kai kurioms besivystančioms šalims 8-ajame dešimtmetyje iškilusių skolos tvarkymo problemų priežastys glūdi 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai vyravo aukštos (realiosios) palūkanų normos. Tuo metu didelė dalis užsienio paskolų (tarp jų ir trumpalaikės paskolos) buvo teikiamos su kintamąja palūkanų norma. Dėl staigaus palūkanų normos augimo labai padidėjo ir skolos tvarkymo išlaidos. Palūkanų normos svyravimo rizika kai kuriose šalyse buvo bandoma mažinti daugiau skolinantis iš tarptautinių plėtros organizacijų, kurios dažniausiai teikia paskolas su fiksuotąja palūkanų norma ir sudarydamos Brady sutartis, kuriomis komercinės paskolos buvo konvertuotos į paskolas su fiksuotosiomis palūkanomis. Tačiau 1998 metų pabaigoje apie 60 proc. besivystančių šalių valstybės užsienio skolos buvo su kintamosiomis palūkanų normomis. Neseniai Pasaulio banko atlikta apklausa rodo, kad tik 30 proc. besivystančių šalių vyriausybių draudžia savo skolos portfelio palūkanų arba valiutos riziką taikydamos įvairias išvestines priemones .
LIKVIDUMO RIZIKA
Likvidumo rizika gali būti dviejų tipų: rinkos/produkto likvidumo ir pinigų srautų /finansavimo. Pirmojo tipo rizika atsiranda tada, kai sandorio esamomis rinkos kainomis negalima įvykdyti dėl to, kad rinkos veikla yra nepakankama (mažas aktyvumas). Tokios problemos labai būdingos nelikvidžiųjų OTC (tiesiai investuotojui parduodamų akcijų) kontraktams. Tačiau likvidumo riziką gali būti sunku apskaičiuoti ir įvertinti kiekybiškai. Be to, ji gali kisti - tai priklauso nuo rinkos sąlygų. Rinkos/produkto likvidumo riziką galima valdyti nustatant limitus tam tikroms rinkoms arba produktams ir taikant diversifikaciją. Antrojo tipo (pinigų srautų /finansavimo) rizika reiškia tai, kad negalima vykdyti einamųjų įsipareigojimų. Finansavimo riziką galima kontroliuoti tinkamai planuojant pinigų srautų poreikius, kuriuos galima kontroliuoti nustatant limitus pinigų srautų trūkumams ir diversifikuojant, kaip buvo aprašyta ankstesniame pavyzdyje.
RINKOS RIZIKA
Rinkos rizika atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų pokyčių. Ji gali būti dvejopa: absoliučioji rizika, matuojama potencialiais nuostoliais, išreikštais pinigais, ir santykinė rizika, matuojama pagal kontrolinį indeksą. Pirmuoju atveju rizika apskaičiuojama pagal bendrojo pelno svyravimus, o antruoju - pagal nuokrypį nuo indekso.
KREDITO RIZIKA
Kredito rizika atsiranda tada, kai kita šalis (angl. counterparty) nenori arba negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Jos poveikis yra matuojamas išlaidomis, kurių reikia kitos šalies įsipareigojimams kompensuoti. Kai kredito agentūros sumažina skolininkų kredito reitingą, kredito rizika padidėja ir gali atsirasti nuostolių, nes dėl sumažinto skolininkų kredito reitingo paprastai sumažėja jų įsipareigojimų rinkos vertė. Į kredito riziką įeina ir valstybės rizika. Ji pasireiškia, pvz., tada, kai šalys įveda užsienio valiutos kontrolę, ir tai neleidžia kitai sutarties šaliai įvykdyti savo įsipareigojimų. Kredito rizika valdoma ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu. Kokybinis aspektas - tai kitos pusės kreditingumo įvertinimas. Pastaruoju metu buvo sukurti rizikos valdymo modeliai, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti kredito riziką. Nors vertės esant rizikai (VAR, angl. value-at-risk) nustatymo metodai labiausiai tinka rinkos rizikai apskaičiuoti, tačiau jis gali būti naudojamas kredito rizikai išmatuoti. Azijos finansinės krizės (1997 - 1999 m.) metu ši rizikos rūšis buvo per mažai įvertinta. Dėl kreditų teikimo bumo įsivyravusių paikilių nuotaikų, saugumo jausmo, kartais kredito rizika būdavo visiškai neįvertinama.
Ekonominis krizės poveikis
Po eilės metų stipraus augimo, Azijos šalys 1997 metais susidūrė su staigiu kritimu žemyn. Tarptautinės kapitalo rinkos reagavo į tai su įprastu griežtumu. Tuometiniai esami ir potencialūs investitoriai vertino regiono padėtį skeptiškai ir į tai reagavo atitinkamai. Prieš krizės pradžią šalys – „tigrai“ mėgavosi sėkme bei tarptautinėmis rinkomis, o JAV dolerio rinka sudarė apie 33 milijardus JAV dolerių per metus (už tokią sumą kreditų buvo suteikiama JAV doleriais) . Bet praradus pasitikėjimą, 1998 m. jos vertė nukrito iki 8 milijardų JAV dolerių. Krizė itin pasireiškė 1998 ekonomikos smukimu. Tais metais BVP Indonezijoje nukrito smarkiausiai iš visų regiono valstybių (- 13,7%), Tailande (-8.0 %), Pietų Korėjoje (- 5,5 %), Honkonge (- 5.1 %), ir Filipinuose – (- 0.5 %) . Japonijoje BVP 1998 m. taip pat sumažėjo – (- 2,8 %) . Japoniją mes žinome kaip puikių gaminių šalį. Pralaimėjusi Antrąjį pasaulinį karą Japonija pakilo iš griuvėsių tiesiog stebuklingai. Japonijos iškilimo priežasčių -kelios, ir visos jos svarbios. Tokijas neleido pinigų ginkluotei, tik du procentus nuo bendrojo vidaus produkto, kaip dabar Lietuva. Galėjo leisti sau tokią prabangą, nes ją saugojo okupacinės JAV kariuomenės skydas. Didžiulę reikšmę turėjo ir japonų darbštumas, kruopštumas, susiklausymas, bendrų tikslų ieškojimas. Apdegusi, nukentėjusi kare, skurstanti tauta suprato, kad tik darbas ją išgelbės. Ir japonai dirbo vos ne už ryžių saujelę. Tiesa, taip buvo tik pirmus dešimt metų po karo. Paskui, maždaug nuo penkiasdešimt penktųjų iki devyniasdešimtųjų, susiklostė kitas, labai įdomus, pavyzdžiu pasauliui rodomas Japonijos ekonomikos ir apskritai santykių visuomenėje modelis. Japonijoje atsirado tai, ko, atrodytų, visai negali būti išsivysčiusioje kapitalistinėje valstybėje. Susikūrė harmoningi santykiai tarp profsąjungų ir įmonių savininkų bei administratorių. Vadovybė užtikrina darbą iki gyvenimo pabaigos arba pensijos, palaipsnį algų augimą, priklausantį nuo ištarnauto toje pačioje įmonėje laiko, nesutarimai beveik visada sprendžiami draugiškai, kolektyvinėmis derybomis, šitaip išvengiant ir streikų, ir išlaidų teismams. Įmonė rūpinasi ne tik tuo, kad darbuotojas turėtų darbą visam gyvenimui, bet apskritai elgiasi kaip tėvas - rūpinasi darbuotojo būstu, vaikais, jų mokslu, jų atostogomis. Japonijoje net atsirado požiūris, kad įmonė, koncernas svarbiau negu šeima. Išgirdęs tai, iš pradžių nepatikėjau. Klausiau bent keliolikos japonų. Jie man visada atšaudavo: "Žinoma, darbovietė svarbesnė už šeimą. Šeimai aš duodu, o darbovietė duoda man. Šeimą aš galiu ir kitą sukurti, o naują darbą surasti ir viską pradėti nuo pradžios - daug sunkiau". Tačiau Japonijos įmonės ir koncernai tarpusavyje kariavo negailestingą konkurencinį karą. Todėl gerėjo gaminių kokybė, kiekvieną dieną būdavo atrenkami būdai, kaip sumažinti savikainą, tobulinti pardavimo būdus. Japonijoje susiklostė unikalūs įmonininkų santykiai ir su vyriausybe. Tai nėra planavimas socialistine, sovietine šio žodžio prasme. Vyriausybė ne įsako, o pataria. Išlaikyti tokią tvarką padėjo stabili demokratija šalyje ir stabilumas valdžioje. Nors vyriausybė ir premjeras keičiasi gana dažnai, bet valdo visą laiką ta pati Liberalų Demokratų partija. Ji visada surenka du trečdalius balsų. Iš kitos pusės, opozicija, į ją įeina ir komunistų partija, beje, labai savotiška, nuolat gauna trečdalį balsų. Į valdžią nepatenka, bet išsaugo tai, kas neleidžia pakeisti 1946 metų konstitucijos ir tvarkos, kurią ta konstitucija įvedė. Tokia harmoninga visuomenės struktūra leido japonams pasiekti stulbinančių rezultatų. Aukštas produktyvumas leido pakelti japonų uždarbius tiek, kad jų algos ne tik didžiausios Azijoje, bet jau vienos iš didžiausių pasaulyje, prilygsta arba lenkia uždarbius Amerikoje. Taip gerai Japonijoje buvo iki 1990-ųjų. Iki šaltojo karo pabaigos. Suirutė ištiko ne tik Lietuvą, Rusiją, kitas buvusias socialistines šalis. Ekonominę krizę patyrė ir kapitalistinis pasaulis. Tačiau kadangi JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ekonomika buvo labiau suskaldyta, atskiros grandys, nesuaugusios tarpusavyje kaip Siamo dvyniai, greitai persirikiavo ir drožė toliau pirmyn. Europos šalims buvo ypač lengva tai padaryti, nes kaip tik tuo metu sustiprėjo Europos Bendrija ir išsiplėtė jos vidaus rinka. Vientisai Japonijos ekonomikos struktūrai krizė buvo smūgis, nuo kurio ji neatsigauna iki šiol. EB ekonomika stūmė iš pasaulinės rinkos tradicinius japonų gaminius. Tą patį darė ir Amerika. Sumažėjus japoniškų prekių paklausai, viena po kitos užsidarinėjo arba mažino gamybą įmonės. Dingo garantijos, kad turintis darbą japonas jį turės visą gyvenimą. Kaip tirpstant ledui išlenda šiukšlės, taip byrant Japonijos monolitui pasirodė esminės ydos - valdininkų korupcija. Pasirodo, vyriausybės įstaigų pagalba įmonėms, gairių nustatymas nebuvo toks visiškai nekaltas dalykas. Valdžios žmonės darė klaidas, slapčia, užkulisiuose, suaugo su privačiu verslu. Paaiškėjo, kad ilgai trunkantis vienos partijos valdymas - irgi blogai, nes įvairių socialinių grupių interesai neatspindimi parlamente leidžiamuose įstatymuose. Pradėjo bankrutuoti bankai ir net draudimo kompanijos, nes negalėjo atgauti paskolų. Gyvenimą Japonijoje pradėjo diktuoti negailestingi rinkos įstatymai. Tapo aišku, kad reikia keisti visą ekonominę Japonijos sistemą. Žinomo koncerno Nissan vadovu buvo pakviestas ispanų kilmės vokietis Karlosas Goanas, anksčiau vadovavęs vokiečių "Volkswagenui". Atleido trečdalį darbuotojų, nekreipdamas dėmesio į ištarnautus metus, tik į produktyvumą, ir privertė gaminti naujos kartos automobilius. "Nissanas" dabar klesti. Bet Japonijoje neatsirado valstybės vadovų, kurie mokėtų tai padaryti šalies mastu, turėtų viziją. 2001-aisiais ministru pirmininku tapo Džuničilo Koizunis - ilgaplaukis kaip artistas, netradicinis Japonijos politikas. Darbo jis ėmėsi energingai. Kaip Margaret Teacher Didžiojoje Britanijoje. Jis pradėjo nuo valstybės nuosavybės privatizavimo. Nes valstybė visada blogas šeimininkas tiek Japonijoje ar Rusijoje, tiek ir Lietuvoje ar Vokietijoje. Japonijos žmonės ir spauda klausia: na, gerai, krizė. Krizės ištinka ir praeina. Prieš penketą metų triuškinanti finansinė krizė buvo ištikusi visas Ramiojo vandenyno baseino šalis. Bet dauguma tų šalių susitvarkė - Malaizija, Pietų Korėja, Tailandas, Filipinai, Taivanas. Kodėl Japonija jau dešimt metų niekaip negali atsistoti ant kojų?. Atsakymas - reikia ne gerinti, o keisti visą unikalųjį Japonijos ekonomikos modelį. Bet yra ir kitų dalykų. Jie irgi susiję su japonų gyvenimo būdu, bet taip giliai ir taip nemaloniai, kad net Japonijos spauda apie juos beveik nekalba. Lietuvai grėsė, o gal ir tebegresia, panašūs dalykai. Turiu omenyje organizuotą nusikaltėlių pasaulį. Lietuvoje jį vadiname itališkai - mafija. Japonijoje tai - jakuza. Jakuza - viena iš didžiausių, gudriausių ir žiauriausių mafijų pasaulyje. Užsiima ji, kaip ir kitos panašios organizacijos, reketu, narkotikais, vergių prekyba. Jakuzą sukūrė dar 16-ame amžiuje bedarbiai samurajai. Dabar joje, manoma, 78 tūkst. narių. Juos vadina "gerais žmonėmis". Apie jų nuožmumą turbūt žinote iš spaudos ir filmų. Prasikaltusiam nariui vienintelė bausmė - mirtis. Jeigu prasikalto mažai, turi pats, kitų akivaizdoje, nusipjauti mažytį rankos pirštą. Be narkozės. Ilgai buvo manoma, kad jakuzos rolė Japonijos krizėje, susijusioje su daugybe milijardų dolerių, tėra tik antraeilė. Pasirodo, viskas kitaip. Slaptosios JAV tarnybos atskleidė visą sistemą, siejančią didžiausius Japonijos bankus ir korporacijas su jakuza. Ji - didžiausia kliūtis šaliai išlipti iš krizės duobės. Buvęs kovos su organizuotu nusikalstamumu departamento direktorius Raisuke Miyawaki netgi tvirtina, kad visą krizę sukėlė jakuza (jo apskaičiavimu, apie 50 proc. paskolų Japonijoje niekada nebus grąžintos, nes tai pinigai, kuriuos iš bankų paėmė arba nusikaltėliai, arba nusikaltėlių dengiami skolininkai). Viena įdomi aplinkybė. Prasidėjus Japonijos krizei, Amerikos investuotojai ėmė agresyviai supirkinėti jos vertybinius popierius, nes Tekančios saulės šalyje ir akcijų, ir nekilnojamojo turto kainos krito. Tokiems pirkimams amerikiečiai išleido jau 15 milijardų JAV dolerių. Sakykim, mums žinomą Mazdą nupirko Fordas. Nieko nežinau apie Mazdą, bet nustatyta, kad 600 didžiulių sandorių amerikiečiai padarė, greičiausiai to net nežinodami, su jakuza. Nes Tekančios saulės šalyje ji yra visur, ne tik transporto, statybų, pramogų srityse, bet jai priklauso ir ligoninės, ir chemijos gamyklos. Kuo dėtos ligoninės? Banditams patinka į jas investuoti. Niekas neįtars blogais kėslais. Amerikos detektyvai - atkreipkite dėmesį - pradžioje manė, kad banditai privertė bankininkus duoti jiems paskolas. Ne. Atvirkščiai. Tuoj po karo bankai Japonijoje buvo tarpininkai skolinant piliečių santaupas firmoms, kurios vijosi ir sėkmingai pasivijo Vakarus. Bet vėliau sustiprėję koncernai, tokie kaip Toyota, Sony ar Honda, tapę pajėgūs, geriau skolinosi užsienyje, kur kreditai buvo pigesni. Japonų bankams teko ieškoti naujų klientų, ir jų rado tarp nusikaltėlių. Jakuza irgi pamatė galimybę po kelerių šimtų metų pogrindyje tapti normaliais verslininkais. Daugiausia paskolos būdavo suteikiamos firmoms - jakuzos priedangoms. Tačiau yra žinoma atvejų, kai Japonijos finansininkai įteikdavo pinigus kriminalinio pogrindžio vadovams tiesiai į rankas. Susumu Išii, trečiojo pagal didumą jakuza sindikato vadas, buvo žinomas visoje Japonijoje - turėjo blogą reputaciją. Bet tai nesukliudė net 12 finasų ir kredito įstaigų paskolinti jam tris šimtus milijonų dolerių. Neseniai šis Susumu mirė. Mirė ir viltis atgauti skolas. Tai ką, ten visi išprotėję, nežino kas gerai, o kas blogai? Ne. Tai biznis. Finansininkai įkalbėdavo jakuza narius skolintis ir pirkti akcijas, nekilnojamąjį turtą už išpūstas kainas, žadėdami vėliau surasti pirkėjus, kurie dar brangiau mokės. Kol ekonomika klestėjo, visi buvo patenkinti. Uždirbdavo ir vieni, ir kiti. 1990-aisiais šis spekuliacijų burbulas sprogo. Tarsi vėtros nušluoti dingo pirkėjai, žadėję pirkti itin brangias akcijas ir pastatus. Gangsteriai liko su daugybe akcijų ir nekilnojamuoju turtu, kurio vertė kasdien mažėjo, ir su skolomis, kurių grąžinti negalėjo. Kai kurie išsprendė klausimą taip, kaip ir dera nusikaltėliams - "Jeigu neturi pinigų, neturi ir galvos". Bet kiti nei žudėsi, nei atidavė skolas. Jie ėmė žudyti kitus. Neseniai buvo užmuštas HANVA banko vicepirmininkas skolų išieškojimui, paskui tokias pačias pareigas ėjęs Sumimoto banko vicepirmininkas, ir vienas po kito septyni aukšto rango valdininkai, dirbantys tą patį darbą, paskui Nippon Credit banko, kuris skolino pinigus gangsteriams, pirmininkas. Spėjama, kad iš šios klampynės Japonija kažin ar galės išsikapstyti per dešimt metų. Mat blogų skolų - aštuoni šimtai milijardų dolerių. Kiti sako, kad dvigubai daugiau. Dabar Japonijos vyriausybė, norėdama išgelbėti bankų sistemą ir stumtelėti visą ekonomiką, skolinasi pinigų užsienyje. Todėl Japonija, antroji ekonominė jėga pasaulyje, jau skolinga 130 proc. to, ką visa šalis pagamina per metus. Ir ji - viena iš labiausiai prasiskolinusių valstybių pasaulyje. JAV vyriausybės neseniai parengtame pranešime apie tarptautinę nusikaltėlių grėsmę, jakuza apibūdinama kaip "viena iš galingiausių ir didžiausių pasaulyje nusikaltėlių sindikatų". Išaiškinta, kad jakuza pinigus plauna ir JAV. Vašingtone teigiama, kad jakuza Amerikoje tiek daug investavo, kad jeigu ji staiga panorėtų pasiimti savo pinigus iš JAV, JAV ekonomiškai jeigu ir nesubyrėtų, tai būtų labai rimtai sukrėsta.
Azijos Tigrų padėtis šiandien
Azija atsigauna: ir ūkiškai, ir politiškai. Pirma, Japonija, po to vadinamieji Azijos „tigrai" - Pietų Korėja, Singapūras, Hong Kongas, Taivanas, Malaizija - pradėjo veržtis į našiausių ūkių gretas. Prieš dešimtmetį Kinija, dabar ir Indija pradėjo sekti jų pavyzdžiu. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje vien Kinija ir Indija pagamino daugiau negu trečdalį pasaulio ūkio produkcijos, 1950 m. jų įnašas buvo nusmukęs iki keturių nuošimių, dabar jis pakilęs iki dvidešimties. Pridėjus Japoniją ir „tigrus", Azija sukuria daugiau, negu trečdalį pasaulio produkcijos. Ir šis nuošimtis tik augs. Skaitykite Laisvosios Europos radijo Žinių tarnybos vadovo Kęstučio Girniaus komentarą. Azijos šalių įtaka pasaulio politikoje kol kas neatspindi jų ekonominės galios, iš dalies dėl to, kad nėra jokios regioną vienijančios organizacijos. Bet žengiami pirmieji žingsniai politikos koordinavimo linkme. Šįmet gruodžio mėnesį įvyks trylikos Azijos šalių, kuriose gyvena du milijardai žmonių, aukščiausio lygio susitikimas. Dalyvaus visos Pietryčių Azijos tautų asociacijos (ASEAN) šalys - iš viso dešimt, taip pat Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Per susitikimą ketinama pradėti kurti tai, kas bus vadinama Rytų Azijos bendrija, kuri siektų stiprinti bendradarbiavimą ūkio ir saugumo srityse. Ir jei ilgainiui pavyktų sukurti laisvos prekybos zoną, atsirastų ūkio galiūnas, pranokstantis Europos Sąjungą ir NAFTA, tai yra Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zoną. Susitikimo darbotvarkė dar nenustatyta, nežinomi ir visi dalyviai. Aišku tik tai, kad Jungtinės Valstijos nekviečiamos. Japonija norėtų pakviesti Indiją, Australiją ir Naująją Zelandiją, kad jos būtų atsvara Kinijai. Kitos šalys, kaip Malaizija, bijo, kad Australija būtų Amerikos penktoji kolona naujoje organizacijoje. Numatomas susitikimas yra tik vienas ženklas kintančios geopolitinės tikrovės. Auganti Kinijos ir Indijos ūkio galia, atviriau pasireiškiantis indų, japonų ir kinų tautinis išdidumas, kiti sakytų - nacionalizmas, reiškia, kad nusistovėję santykiai keisis, bus ieškoma naujos jėgų pusiausvyros ne tik pačiame regione, bet ir su kitomis šalimis, ypač Amerika. Šiuo metu Kinija groja pirmuoju smuiku, kartais garsiau negu norėtųsi. Pvz., kovo mėnesį Kinijos parlamentas priėmė įstatymą, įteisinantį jėgos vartojimą prieš Taivaną, jei sala siektų nepriklausomybės. Tai tiek suneramino Europos bendriją, kad ji kuriam laikui atidėjo planus panaikinti Kinijai taikomą ginklų pardavimo embargo. Masiniai protestai Pekine bei gerai koordinuotas parašų rinkimas internete prieš Japonijos valdžios patvirtintą vadovėlį, kuriame buvo nutylėti japonų karių nusikaltimai prieš Žmoniją 1936-1945 m., neįvyko be netiesioginio Kinijos valdžios pritarimo. Demonstracijos ir už jas slypintis nacionalizmas neliko nepastebėtas.
Abu įvykiai parodė Kinijos diplomatijos brandos stoką. Tačiau, auganti galybė leidžia tokius išsišokimus. Reikia prisiminti, kad pastaruoju metu Kinija pasiekė kai kurių svarbių laimėjimų. Balandžio 11 d. Kinija ir Indija pasirašė susitarimą, kuriuo kuriama strateginė partnerystė Taikai ir Gerovei. Abi šalis įsipareigojo pašalinti nesutarimus dėl sienų demarkacijos ir skatinti ūkinį bendradarbiavimą. Nutarimas priimti dabartines sienas nėra smulkmena, nes dėl sienų kilo karas 1962 m.
Nemažiau reikšmingas Kinijos diplomatinis laimėjimas - tai artimų santykių su Iranu užmezgimas. Išskyrus Saudo Arabiją, Iranas yra svarbiausias naftos ir dujų Kinijai tiekėjas. Kinijos bendrovės dalyvauja per šimtą infrastruktūros statybos projektų Irane, pernai abiejų šalių verslo ryšiai viršijo septynis milijardus dolerių. Be to, Kinija Iranui ne tik pardavinėja ginklus, bet dalijasi raketų gamybos technologija. Nauji ryšiai dar nereiškia, kad šalys viena kitą besąlygiškai remia. Antai, neaišku, ar Kinija vetuotų Jungtinių tautų organizacijos nutarimą taikyti Iranui sankcijas, jei paaiškėtų, kad Teheranas slapta gamina branduolinius ginklus.
Pagaliau, svarbu pažymėti, kad Kinija nuodugniai pertvarko savo ginkluotąsias pajėgas bei modernizuoja savo ginkluotę. Jau dabar būgštaujama dėl naujų Kinijos raketų, nukreiptų prieš laivus. Be to, iš Rusijos perkami povandeniniai laivai ir kita nauja technologija gerokai apsunkintų Amerikos pastangas ginti Taivaną, jei jį pultų Kinija. Tobulinama ir Kinijos strateginė ginkluotė, manoma, kad po kelerių metų bus dislokuojamos naujos strateginės balistinės raketos, kurios galės pasiekti kiekvieną Amerikos kampą.
Per pastaruosius ketverius metus Amerikos dėmesys buvo sutelktas į Artimuosius Rytus ir kovą su terorizmu. Bet ilgainiui dėmesys turės nukrypti į Aziją, nes čia kils svarbiausias iššūkis Amerikos hegemonijai.