Atlantida
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Atlantida (gr. Άτλάντις), tai sala ar žemynas, kurį 360 m. pr. m. e. savo sukurtuose dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo graikų filosofas Platonas. Šios salos sostinė taip pat buvo Atlantida, o gyventojai - atlantai.
Pasak Platono, tai buvo aukštos kultūros ir turtingų žmonių šalis. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės tryško šalto ir šilto vandens šaltiniai. Buvo daug metalų, upėse ir ežeruose - daug žuvų, žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, kuris davė maisto, gėrimų ir kvapnių aliejų. Atlantidoje buvo labai gražūs miestai, šventyklos, uostai, rūmai, laivų statyklos, pirtys, baseinai. Atlantai užrūstino dievus ir šie salą paskandino.
Kai kurie mokslininkai ir tyrinėtojai mano, kad Atlantida tai Kretos sala, kurioje gyveno dorėnai. Išsiveržus Teros ugnikalniui, jų miestai buvo sunaikinti. Populiariausia šiuolaikinio mokslo versija, kad Atlantidos istorija tai Platono sugalvota alegorija savo mintims apie moralę perteikti, negalvojant apie jokią konkrečią salą. Pats Platonas teigia apie tai sužinojęs iš egiptiečių.
Dabartinę Atlantidos istoriją išpopuliarino Ignacijus Lojola Donelis. 1882 m. jis išleido pseudo-archeologinę knygą „Atlantida: prieštvaninis pasaulis“, kuri susilaukė nepaprasto populiarumo ir suteikė Platono Atlantidai tą reikšmę, kokią ji yra ir dabar - tariamai realiai egzistavusęs žemynas, davęs pradžią Egipto civilizacijai.
