Vengrijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šiame straipsnyje aprašoma Vengrijos istorija po madjarų atsikraustymo. Apie ankstesnę istoriją skaitykite čia.
Turinys |
[taisyti] Madjarų kilmė
Madjarų (šiais laikais paprastai vadinamų vengrais) kilmė ir atsikraustymo į Vidurio Europą istorija yra ginčytina. Žemiau pateikiama viena iš galimų versijų.
Po to, kai kelios grupės Uralo tautų jau 4-3 tūkst. pr. m. e. iš Uralo kalnų regiono patraukė į vakarus, 1000-500 m. pr. m. e. nuo jų galutinai atsiskyrė madjarai. V a. vykstant Didžiajam tautų kraustymuisi madjarai vėl patraukė toliau į vakarus. Galutinis šios migracijos taškas buvo tarp Volgos ir Uralo kalnų. Šiame regione dar 1236 m. dominikonų vienuolis Julianas rado Rytuose pasilikusių madjarų; jis pavadino šį regioną Magna Hungarica ("Didžioji Vengrija"). Didžioji dalis madjarų 700-750 m. patraukė į pietus palei Volgą.
Tolimesnis madjarų sustojimo taškas vadinamas Lavédia, pagal vieną iš vengrų kunigaikščių Levedi. Kur ši vietovė buvo tiksliai nėra žinoma. Žinome tik, kad 850 m. vengrai paliko Dono baseiną ir toliau keliavo į vakarus. Tuometinė jų gyvenama teritorija buvo maždaug tarp Dniepro iki Dunojaus žemupio ir rytinių Karpatų.
Po to, kai 850 m. vengrus nugalėjo pečenegai, sudarę sąjungą su chazarais, didelė dalis vengrų atsiskyrė nuo pagrindinės grupės ir apsigyveno į pietus nuo Kaukazo, Persijos pasienyje. Ši grupė imperatoriaus Konstantino vadinta "savardais" dar visą šimtmetį palaikė kontaktus su pagrindine vengrų dalimi. Šie tuo metu turėjo didžiulę, iki 20 000 raitelių stiprumo kariuomenę. Apie 894 m. pečenegai sudarę sąjungą su bulgarais išvijo madjarus iš teritorijos tarp Dniepro ir Dunojaus. Vengrų gentinis junginys 895-896 m. per rytų Karpatų perėjas pasitraukė į Panonijos lygumą bei, kai kurių istorikų manymu, jau tuomet persikėlė ir į Transilvaniją.
[taisyti] Visuomeninė struktūra
Vengrai buvo klajoklių genčių susivienijimas. Iš viso buvo mažiausiai 10 genčių. Joms vadovavo du kunigaikščiai, kurių vienas vadintas Kündü arba Kende, o antras Gyula. Jie dalinosi valdymo ir karines užduotis.
Vengrų visuomenę tuo metu sudarė šios pagrindinės grupės:
- Didikai: turtingos šeimos, užimančios svarbias vadovaujančias pozicijas;
- Vidurinis sluoksnis: didikams tarnaujančios šeimos, gana pasiturinčios;
- Žemutinis sluoksnis: dar laisvi asmenys, besinaudojantys bendru turtu, tačiau neturtingi;
- Nelaisvieji: didikų priklausomybėje esantys žmonės.
Ribos tarp skirtingų sluoksnių ir grupių nebuvo griežtos. Vidurinis sluoksnis buvo ginkluotas ir lasivanoriškai tarnavo didikams, už tai gaudamas išlaikymą. Žemutinis sluoksnis natūrinėmis prekėmis ir darbu turėjo išlaikyti didikus. Nors žemutinis sluoksnis kaip ir vidurinysis bei didikai buvo laisvi ir formaliai lygiateisiai, tačiau jie vis dažniau pakliūdavo didikų priklausomybėn, daugelis prarado laisvę ir tapo nelaisvaisiais. Nelaisviesiems priklausė ir kariniuose žygiuose paimti belaisviai bei Panonijos lygumoje gyvenę slavai, iš kurių vengrai išmoko žemės ūkio ir perėmė apie 1500 pagrindinių žodžių iš valstybės valdymo, žemės ūkio, religijos, amatininkystės ir kitų sričių. Panonijos lygumo pietryčiuose dar buvo avarų genčių likučiai.
[taisyti] Kariniai žygiai ir valstybės sukūrimas
Pirmasis vengrų sporadiškas antpuolis prieš Vakarus įvykdytas dar 862 m., kai vengrai tebegyveno prie Dniepro. Antrą kartą jie puolė 881 m. Abu kartus Rytų frankų karalystė vengrus sumušė. Vėlesni žygiai vengrams buvo sėkmingesni - jie plėšė Didžiąją Moraviją ir Rytų frankų karalystės pakraščius. Siaubiamieji vengrų žygiai baigėsi 995 m. po pralaimėjimo Otonui I-ajam Lechfeldo mūšyje.
[taisyti] Vengrijos karalystė
-
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vengrijos karalystė.
Valdant Ištvanui I-ajam buvo priimta krikščionybė ir sukurta Vengrijos valstybė. 1241 m. šalį užpuolė ir nusiaubė mongolai, vadovaujami Batijaus ir Subedėjaus. 1526 m. po Mohačo mūšio didžiąją dalį vasltybės aneksavo osmanai, trečdalį ėmė valdyti Habsburgai bei buvo sudaryta vasalinė osmanų Transilvanijos kunigaikštystė. Habsburgams išstūmus turkus iš didžiosios dalies ankstensės Vengrijos teritorijos XIX a. suformuota dualistinė Austrijos-Vengrijos monarchija.
[taisyti] Vengrijos respublika
1918 m. po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare Austrija-Vengrija buvo suskaidyta į keletą naujų valstybių ir naujoji Vengrija buvo tik nedidelė dalis buvusios Vengrijos karalystės. Trumpą laiką Vengriją buvo apėmusi revoliucijos banga, sukurta Vengijos Tarybų Respublika. Tarpukaryje Vengrijoje valdė diktatorius Hortis, įstojęs į ANtrąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje. Po Antrojo pasaulinio karo Vengrija tapo satelitine Tarybų Sąjungos komunistine valstybe. Bandymas ištrūkti iš sovietinio bloko 1956 m. (žr. Vengrijos revoliucija (1956)) buvo numalšintas karine sovietų jėga. Vengrija Šaltojo karo metu dėl savo laisvesnės ekonominės politikos laikyta „laisviausiu baraku sovietų kalėjime“.
1990 m. Vengrijoje įvyko pirmieji laisvi rinkimai, šalis pasuko laisvosios rinkos ekonomikos kūrimo kryptimi. 1999 m. įstojo į NATO, yra Europos Sąjungos narė.
