Riazanės kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Didžioji Riazanės kunigaikštystė — senovės rusų valstybė, gyvavusi nuo XII a. pradžios iki XVI a. pradžios.

[taisyti] Istorija

Susidarė iš žemių anksčiau priklausiusių Černigovui, į savarankišką valdą išsiskyrė 1127 m., pradžioje kaip Muromo-Riazanės kunigaikštystė, kai Jaroslavas Sviatoslavičius. pasinaudojęs Černigovo Svietoslavičių kova su Kijevo kunigaikščiu įsitvirtino Murome ir Riazanėje. Po jo mirties Murome ėmė valdyti jo vyresnysis sūnus Sviatoslavas, o antrasisi sūnus Rostislavas valdė Riazanę. Rostislavas, po brolio mirties persikėlė į Muromą, o Riazanėje pasodino savo jaunesnįjį sūnų Glebą (1145). Dar valdant Rostislavui Riazanės kunigaikščiai pateko Suzdalės kunigaikščių įtakai. Nepaisant aršios kovos, ypač valdant Glebui Rostislavičiui, ši įtaka tapo tokia stipria, kad Vsovolodas III Jurjevičius laisvai nurodinėjo Riazanės kunigaikščiams, disponavo jų žemėmis ir kariauna. Jis su kariuomene atvykdavo į kunigaikštystę pasinaudodamas Riazanės kunigaikščių tarpusavio kova, dukart nusiaubė šalį ir Riazanės miestą (1186 ir 1208 m.), ėmė į nelaisvę kunigaikščius ir jų vieton statė savo vietininkus. Pagrindine Riazanės kunigaikščių silpnumo priežastimi buvo tarpusavio kovos. 1217 m. šešis Riazanės kunigaikščius nužudė Glebas Vladimirovičius. 1219 m. Ingvaras Igorevičius užėmė visą Riazanės kunigaikštystę. Valdant jo paveldėtojui Riazanės didžiajam kunigaikščiui Jurijui Igorevičiui kunigaikštystės teritorija išsiplėtė į Okos vidurupį ir Okos intakus, čia buvo daugybė miestų, kurių daugelį įsteigė Jurijus (Senoji Riazanė, Riazanės Perejeslavas, Pronskas, Belgorodas, Rostislavlis, Ižeslavlis, Dubokas, Perevitskas, Kolomna ir kt.). 1237 m. į Riazanės kunigaikštystę su savo pulkais įžengė Batijus. Jurijus Igorevičius, nesėkmingai bandęs kreiptis pagalbos į kaimynines kunigaikštystes, ryžosi vienas ginti Riazanę, tačiau šeštąją apsiausties dieną buvo užmuštas, o miestą užėmę totoriai jį visiškai nusiaubė, kaip ir kelis kaimyninius miestus. Be Jurijaus žuvo ir jo brolis Olegas, sūnėnai Romanas, Glebas ir Davidas, taip pat sūnus Fiodoras su žmona Eupraksija bei sūnumi Ivanu. Vienintelis likęs gyvas Ingvaras Ingvarevičius (m. 1252) vėl atstatė miestą.

Po jo kunigaikščiais buvo: jo brolis Olegas (m. 1258); Romanas Olegovičius, 1270 m. nukankintas totorių ir paskelbtas šventuoju; Fiodoras Romanovičius (m. 1294), kuriam valdant totoriai dukart nusiaubė Riazanės apylinkes ir pačią Riazanę; Jaroslavas Romanovičius (m. 1299); Konstantinas Romanovičius, kurį Maskvos kunigaikštis Daniilas Aleksandrovičius sumušė mūšio lauke ir nužudė nelaisvėje 1306 m.; Vasilijus Konstantinovičius, nužudytas 1308 m. Ordoje; Ivanas Jaroslavičius, kuris kovojo su Jurijum Danilovičiumi ir buvo nužudytas totorių 1327 m.; Ivanas Ivanovičius Krotopolas, dalyvavęs Ivano Kalitos žygyje prieš Naugardą (1333 m.) ir išvytas iš Riazanės totorių (1342 m.); Jaroslavas-Dmitrijus Aleksandrovičius (m. 1344); Ivanas Ivanovičius (m. 1351).

Nuo pat XIV a. pradžios Riazanės kunigaikščiai kovojo su Maskvos kunigaikščiais ir dėl tarpusavio varžymosi, ypač Riazanės ir Pronsko tarpusavio kovų, pateko stipriai Maskvos įtakai. Didžiuoju kunigaikščiu tapus Olegui Ivanovičiui (1351-1402) prasidėjo didžiausios Riazanės galybės laikotarpis. Nepalankios geografinės ir istorinės sąlygos sutrukdė Olegui iš Raizanės sukurti išskirtinį centrą, apie kurį galėtų telkti pietryčių Rusios žemės. Valdant Olego Ivanovičiaus įpėdiniams Riazanė pamažu netenka savarankiškumo ir galutinai prijungiama prie Maskvos.